.jpg){kind=small}
Shutterstock nuotr.
Netrukus didžioji dalis Lietuvos šeimų vėl švęs Velykas – marginsime kiaušinius, susėdę prie stalo tikrinsime jų tvirtumą, ragausime gardžius patiekalus ir, tikėkimės, pagaliau galėsime pasidžiaugti prasidėjusiu pavasariu. Daugelis žinome ir Velykų simbolius – kiškučius, Velykų bobutę, žinome ir tai, kad šios šventės tradicijos atėjusios dar iš pagonybės. Šiandien siūlome kiek plačiau susipažinti su tuo, kaip šia gražią šventę švęsdavo mūsų protėviai. Gal ką ir patys prisitaikysite ar gražiai papasakosite vaikams.
Kodėl Velykas švenčiame vis kitą dieną? Kaip žinia, Velykos yra pagoniška šventė, kuri buvo transformuota atėjus krikščionybei. Senosioms pagonių šventėms buvo įprasta rinkti datą pagal mėnulį – neišimtis ir Velykos. Jas švenčiame pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, būtent todėl Velykų data kasmet vis kita.
Kodėl toks pavadinimas? Pagonybės laikais Velykos buvo laikomos gamtos pabudimo, prisikėlimo švente, tikėta, kad su gamta prisikelia ir mirusiųjų vėlės, būtent todėl toks ir pavadinimas. Sakoma, kad vėlės klajodavusios iki pat pirmojo perkūno trenksmo. Lietuviai per Velykas lankydavo kapus, ant jų padėdavo margučių.
Kodėl marginami kiaušiniai? Kiaušinis – gyvybės, gimimo, vaisingumo simbolis. Jis turėjo lyg prišaukti gamtą greičiau nubusti. Margučių spalvos simbolizavo skirtingas gamtos dalis. Gelsva (dažydavo svogūnų lukštais) – javus, juoda (ąžuolo žievės nuoviras) – žemę, mėlyna (žibuoklių žiedai) – dangų, žalia (virdavo žolėse) – augalus, raudona (naudojo spanguoles) – gyvybę. Jeigu pažiūrėtumėte, kaip seniau išpiešdavo vašku ar išskutinėdavo kiaušinius, tai pamatytumėte, kad dominuoja saulutės (kad augalams saulės netrūktų), žvaigždutės (kad šviesu būtų net naktį), augaliukai (kad viskas greičiau suvešėtų), žalčiukai ir gyvatės (manoma, kad jie prikeldavo augalus).
Kodėl kiaušiniai buvo ridenami? Visi puikiai žino vaikišką žaidimą, kuomet nuo medinio lovelio ridenami kiaušiniai, o laimi tas, kurio kiaušinis nurieda toliausiai. Seniau tokį žaidimą žaidė ir vaikai, ir suaugę. Tikėta, kad kiaušiniai, riedėdami per žemę pažadina žalčius ir gyvates, o šie, pradėję šliaužioti savo pilvais kutena ir prikelia žolytes ir augaliukus.
Ką daryti, kad kiaušinis atneštų sėkmę? Seniau įvairūs Velykiniai papročiai buvo nesvetimi nei vaikams, nei suaugusiems. Vyrai margučius užkasdavo laukuose – tikėta, kad tada derlius bus geresnis, o moterys kiaušinių paslėpdavo namuose, manydamos, kad tai apsaugos nuo Perkūno, kad žaidas tuomet netrenks į trobą. Velykų margučius sergantieji glausdavo prie skaudamų vietų, o vaikų norinčios susilaukti moterys gerdavo žalius kiaušinius.
Kas tokia ta Velykų bobutė ir kodėl Velykų simbolis yra kiškutis? Velykų bobutė buvo vadinama Velyke. Velykė gyveno pamiškėje, turėjo cukrinį arba vaškinį vežimaitį į kurį Velykų rytą pasikinkydavo kiškius ir veždavo kiaušinius vaikams. Dažniausiai kiekvienam vaikui ant palangės buvo paliekami du margučiai.
Kas yra kiaušiniavimas, dėdinėjimas ir lalavimas? Tai trys Velykų žaidimai – kiaušiniaudavo vaikai, dėdinėjo – jauni, nevedę vaikinukai, o lalauti eidavo suaugę. Vaikai ateidavo į trobą, sudainuodavo dainelę ir į burną įsikišdavo pirštą – jeigu vieną – tai vieną kiaušinį ir gaudavo, jeigu du – tai du. Tiesa, jeigu vaikutis burnon įsikišdavo daugiau pirštukų, tai dažniausiai gaudavo ne daugiau kiaušinių, o barti ir būdavo išvaromas lauk už godumą. Dėdinėjantys vaikinai prašydavo margučių iš jaunų panelių, o jeigu kuri mergina jau buvo išdalijusi margučius, ar mažai pridažiusi, tai ją jėga tempdavo į vištidę ir sodindavo, kad kiaušinį padėtų. Jaunimas, taip susipažindavo, o mergaitės dažnai tyčia meluodavo, kad margučiai baigėsi, norėdamos, kad patinkantis vaikinas nusitempęs į vištidę pabučiuotų. Suaugę lankydavo kaimynus, barškino barškučiais ir taip linkėjo vieni kitiems šilto pavasario ir gero derliaus, dainavo dainas su motyvais „ai lalu lalu“ ir „ei lalo“ (todėl ir sakoma, kad eidavo lalauti). Manoma, kad lalavimas skirtas trigalvei gimimo, gyvenimo ir mirties deivei Lelai, kuri taip pat buvo ir vaisingumo, jaunuolių, santuokos globėja.