Knygnešystė – į kino ekranus (interviu, foto)

Du vaikinai, D. Britanijoje studijuojantys kiną, grįžo į Lietuvą tam, kad sukurtų edukacinį filmą apie knygnešius.

„Knygnešystės tematika yra labai vizuali ir graži. Ir lig šiol ji nebuvo panaudota jokioje kino medžiagoje, kas yra nesuprantama ir keista“, – sako Paulius Juočeris, filmo „Knygnešys“ prodiuseris.

Jis, kaip ir režisierius Jonas Trukanas, yra D. Britanijos Kūrybinių menų universiteto (University of Creative Arts) studentas. Anglijoje susipažinę vaikinai nusprendė pritaikyti studijų žinias praktiškai ir sukurti švietėjišką filmą apie fenomenalų Lietuvos istorijos reiškinį – knygnešius.

Idėja pamažu virsta kūnu: rugsėjo viduryje baigti Valkininkuose, Babriškėse (abu Varėnos raj.) ir Rumšiškėse savaitę užtrukę filmavimo darbai, o šiuo metu, Pauliui ir Tomui grįžus į universitetą, vyksta filmo postprodukcija. Galutinio rezultato – 30 min. ilgio „Knygnešio“ premjeros – galima tikėtis kitų metų pradžioje.
 
Su Pauliumi, Jonu ir pagrindinio vaidmens – kaimo girtuoklėlio, vėliau patapusio knygnešiu – aktoriumi Laisvūnu Raudoniu kalbamės apie „Knygnešio“ kūrybos virtuvę, Lietuvą ir patriotizmą.
 
Edukacija – neįprasta veikla jaunam žmogui. Kaip šovė į galvą idėja įgyvendinti būtent švietėjišką kino misiją?
 
Jonas: Galvojame, kad žmones reikia šviesti „iš esmės“ ir abu su Pauliumi patys norime tuo užsiimti. Nusprendėme tai daryti per kiną, nes sugebame jį kurti.
 
Paulius: Kita vertus, „Knygnešys“ yra edukacinis tik iki tam tikro lygio. Tai visų pirma vaidybinis filmas apie knygnešius, kaip simbolį.
 
Jonas: Netaikome vien į edukacinio filmo standartą. Žinoma, norime, kad šis filmas būtų rodomas Lietuvos mokyklose, bet visų pirma, mes kuriame filmą bendrąja prasme.
 
Knygnešystės tema šalies kine yra nauja, bet rizikinga, kaip ir visos istorinės temos. Ankstesni lietuviški istoriniai filmai – neminėsiu konkrečių pavyzdžių – sukūrė neigiamą tokių filmų stereotipą, esą jie pernelyg tragiški, ištęsti, nuobodūs. Kaip sieksite to išvengti savajame filme?
 
Jonas: Tavo minėtų dalykų tendencija apskritai yra lietuviškame kine, ne tik istoriniuose filmuose. Mes nusprendėme, kad darysime viską truputėlį kitaip. „Knygnešys“ turėtų būti prikaustantis vien todėl, kad tai yra kelio filmas. Siužetas sukasi apie kelionę, filmo tempas labai greitas, vaizdai greitai keičiasi, daug veiksmo.
 
Apskritai, suformuotas požiūris, kad Lietuva yra labai liūdna vieta – visi tik verkia, liūdi ir nieko čia gero nėra. Filme mes norime sukurti atvirkščią atmosferą – parodyti, kad Lietuvoje gera ir smagu. Mūsų personažai yra linksmi, galbūt net šiek tiek hiperbolizuoti, bet manau, jog dėl to mes tik laimėsim.
 
Paulius: Lietuviškas kaimas, toks, koks jis yra vaizduojamas lietuviškame kine („Ne tik kine, bet ir literatūroje“, – priduria Jonas)... Na, nebuvo taip iš tikro. Žinoma, būta liūdnų momentų, bet negalima pamiršti smagiojo kaimo, tokio, kuriame visą laiką vykdavo veiksmas, kur žmonės šokdavo ant stalų ir dainuodavo. Prisiminkime lietuvišką folklorą, užstalės dainas. Visa tai egzistavo!


Paulius Juočeris: „Bandome parodyti, kad galime kažką padaryti ir mažu biudžetu, bet didelėm pastangomis.“

 
Laisvūnai, esate pagrindinio vaidmens aktorius. Apibūdinkite savo personažą – koks jis? Linksmas, o gal karštakošis? Juk iš pradžių buvo alkoholikas, paskui virto knygnešiu...
 
Laisvūnas: Taip, įvyko transformacija. Nepasakyčiau, kad jis karštakošis, greičiau ganėtinai ironiškas, sarkastiškas. Juk daugelis kaime turi gerą liežuvį, gali linksmai pasakyti. Kita vertus, tai paprastas girtuoklėlis, nieko ypatingo tame charakteryje nematau. Aišku, ta transformacija ir man pačiam keista – režisieriai, scenaristai, kaip reikiant pakeitė. Bet tokia yra dramaturgija – negali viskas likti vienodai. Turi būti kryžkelė, kurioje veiksmas pasikeičia.
 
Kaip reagavote į pasiūlymą vaidinti filme kurio ėmėsi jaunoji, už jus mažiau patyrusi kino kūrėjų karta?

Laisvūnas: Nei su Jonu, nei su Pauliumi nebuvome dirbę anksčiau, bet viskas yra labai gerai. Tiesiog, jie atsiuntė scenarijų, aš perskaičiau ir apsispręsti užteko penkių minučių. Scenarijus nėra „klounadiškas“. Jis netgi švelnus – nėra jame jokių „baibokų“ ar liežuvių rodymų.
 
Filmo veiksmas vyksta 1869 metais. Kaip pavyko atkurti tą laikmetį tiek rašant scenarijų, tiek filmuojant?
 
Paulius: Mūsų scenaristas (Simonas Jatkonis – K.V.) prieš rašydamas perskaitė ne vieną istorinę knygą, o po to scenarijus perėjo per labai daug rankų, pradedant istorikais, baigiant rusų kalbos filologais.
 
Jonas: Tačiau pasilikome ir daug erdvės interpretacijai. Mes tada negyvenome, ir joks gyvas žmogus ten tada negyveno. Todėl dauguma dalykų, jeigu jie buvo kažkur pasaulyje tuo metu, laisvai galėjo atsirasti ir mūsų filme.
 
O kaip aktorių kalba, bendravimas? Siekėte autentiškumo?
 
Laisvūnas: Tikrai nesiekėme atkurti to laikmečio kalbos – mūsų personažai kalba gražia, šiuolaikiška lietuvių kalba. Užsiiminėti tuo, ko neišmanai, būtų mažų mažiausiai kvaila.
 
Paulius: Vienintelis dalykas, kurį mes palikome, yra rusų kalba. Žandarai pas mus šneka rusiškai. Bet jų kalba – aiški, suprantama.
 
Įprastas žandaro personažas – „blogiukas“. Kokie žandarai bus jūsų filme?
 
Jonas: Tikrai nenorėjome vaizduoti jų kaip pačių blogiausių žmonių pasaulyje. Žandarai buvo Rusijos caro tarnai, žmonės juos gerbdavo.
 
Paulius: Jų bijojo, bet gerbė. Žandarai nebuvo antro pasaulinio karo sovietų armija, kurie gėrė, keikėsi, visus mušė ir patys pasimušdavo. Priešingai – jie visada pasitempę, su uniformomis, pakankamai išsilavinę. Žandarai filme, nors ir atlieka „blogiukų“ vaidmenį, nėra jau tokie blogi.
 
Jonas: Na bet muša jie mūsų vargšą Jurgį (rodo į Laisvūną).
 
Paulius: Muša, nes pats prisiprašė! (juokiasi)
 
Kuriant istorinį filmą galima lengvai pasiduoti perdėtam sentimentalumui. Ar filme knygnešiai bus idealizuojami?
 
Jonas: Filme yra du knygnešiai, vienas jų t.y. Laisvūnas – kontrabandininkas. Jo personažas nešioja degtinę gyventojams. O antrasis – Mažvydas (aktorius Valerijus Jevsejevas – KV) – tikrasis knygnešys, kuris nešioja knygas. Ir visa istorija sukasi apie tai, kad šie du žmonės šnekasi apie Lietuvą – kokia ji turėtų būti, kaip reikėtų kovoti dėl nepriklausomybės. Tad taip, būtent Mažvydo herojus tam tikrais klausimais yra idealizuotas, bet mes stengėmės neperžengti ribų.
 
Paulius: Bet vėlgi, viskas yra dėl suprantamų dalykų. Mes norime, kad pažiūrėjus filmą, jaustumeis: „och, va čia tai buvo“. Ir man smagu, kad tokių dalykų, kaip knygnešystė, Lietuvos istorijoje būta. Tai yra unikalu ir labai gražu, mes tą ir norėjome perteikti.
 

Jonas Trukanas: „Esi lietuvis pats savaime, nereikia vaikščioti Vilniaus gatvėmis, kad juo būtum.“
 
Vienas iš labiausiai intriguojančių „Knygnešio“ personažų – vyskupas Valančius. Jis yra ir vienintelė konkreti istorinė asmenybė, kurią bandėte atkurti filme. Kaip pavyko?
 
Jonas: Valančius – daugiausia didaktikos įnešantis filmo personažas. Jį suvaidino Vytautas Kupšys, Panevėžio dramos teatro aktorius. Kai šį aktorių pamatėme, iškart pasakėme, kad jis – iš akies trauktas Valančius. Lyginome jo ir „originalo“ nuotraukas ir neatskyrėme, kuris yra kuris. Su vaidmeniu Vytautas susitvarkė puikiai. Baigus filmavimus pora savaičių su scenaristu dar šnekėjome Valančiaus dialogais.
 
Kurti nekomercinį kiną yra didelis finansinis iššūkis. Iš kur gavote paramą savo idėjos įgyvendinimui?
 
Jonas: Pagrindiniai filmo rėmėjai – Almos Adamkienės fondas ir leidykla „Alma Littera“. Be jų šio filmo nebūtų buvę. Tačiau gautus pinigus naudojome tik būtiniausioms reikmėms – benzinui, maistui, technikos nuomai. Aktoriai ir filmavimo grupė jokių honorarų negavo ir jų neprašė.
 
Paulius: Bandome parodyti, kad galime kažką padaryti ir mažu biudžetu, bet didelėm pastangomis. Žinoma, su geranoriškų žmonių pagalba.
 
Laisvūnas: Man labai patiko, kad jaunimas atvažiavęs nesiėmė tokio kąsnio, kokio neprarytų. Nebuvo noro daryti masines kautynių scenas ar pan. Pasirinkta kamerinė istorija, ir ją pavyko nufilmuoti.

Kokioje stadijoje filmas yra šiuo metu?
 
Jonas: Viskas jau nufilmuota, prasidėjo montažo darbai. Kai tik jie įsibėgės, paraleliai prasidės kiti postprodukcijos etapai t.y. garso sutvarkymas (specialiai filmui muziką sukūrė kompozitorius Titas Petrikis – KV) , spalvų korekcija.
 
Paulius: Visa tai darydami nenorime atitrūkti nuo auditorijos, tad savo „Facebook“ puslapyje (ieškoti „Filmas „Knygnešys“ – KV) pasakojame, kas vyksta, dedam įdomesnius faktų, nuotraukas, ruošiame net ir mažų video reportažų iš to, kaip sekasi kurti filmą. Viso to tikslas – padaryti lietuvišką filmą, kuris būtų žmonėms suprantamas. Jau užtenka filmų, skirtų mažai snobų auditorijai, kurie jį supranta, o gal ir nelabai.
 
Jonas: Dėl to žmonės ir sako, kad „man tas lietuviškas kinas tai nepatinka“. O kodėl nepatinka? Nes nesupranta.
 
Paulius: Mes norime skleisti savo idėjas ir tuo pačiu įtraukti žmones į filmo kūrimą, kad šie būtų susidomėję ir jaustųsi gerai, galų gale, kad jie matytų, jog yra žmonių, kurie kažką daro. Galbūt tai įkvėps kitus irgi kuo nors užsiimti.


Laisvūnas Raudonis: „Man patiko, kad jaunimas atvažiavęs nesiėmė tokio kąsnio, kokio neprarytų.“
 
Jūsų filmas neatsiejamas nuo patriotiškumo, meilės tėvynei. Bet čia iškyla paradoksas: kuriate filmą Lietuvai apie Lietuvos istoriją, nepaisant to, patys gyvenate ir studijuojate D. Britanijoje.
 
Jonas: Taip, keista, bet tam yra keletas logiškų priežasčių. Mūsų supratimu, filmas yra praktinis menas. Tu turi tai daryti, kad išmoktum tai daryti. Lietuvoje yra tik viena vieta, kur galima mokytis kino meno (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – KV), todėl mes nusprendėme, kad daugiau praktinių žinių ir gebėjimų įgausime svetur. Tačiau tiek, mano, tiek Pauliaus atveju, išvažiavimas nėra visam gyvenimui. Mes išvažiavome, šiuo metu gauname mums reikalingas žinias, ateityje ruošiamės grįžti ir gyventi Lietuvoje.
 
Paulius: Svarbus dalykas, dėl kurio išvažiavau, yra darbo kultūra. Tai, kaip yra kuriamas kinas čia, ir kaip tai daroma vakarų Europoje, yra du labai skirtingi dalykai. Aš pats studijavau akademijoje metus ir per tą laiką turėjau galimybę padirbėti prie dviejų studentiškų, bet visai nemažų filmų. Situacija buvo tokia, kad jaučiausi šiek tiek engiamas. Tau visą laiką sakoma, kad esi tinginys, kad to neišmanai, tą padarei blogai, eik geriau padaryk kavos.
 
Jonas: Lietuvoje įprasta, kad režisierius yra dievas, galintis viską. Jeigu jam reikia žirafos – nesvarbu, kad dėl to niekas iš anksto nesitarė – kol jos nebus, niekas nefilmuos. Mums atrodo, kad viskas turėtų vykti ne taip. Visų pirma esame žmonės, bendraujame kaip žmonės ir su kitais žmonėmis darome bendrą darbą.Filmuodami „Knygnešį“ mes buvome kaip šeima. Viskam pasibaigus liūdėjome, nes per tas 10 dienų, iš kurių septynias filmavome, labai susidraugavome.
 
Dažnai Lietuvoje patriotizmas suprantamas siaura prasme – patriotais laikomi tik tie, kurie gyvena Lietuvoje, maža to, pageidautina, kad „tikras patriotas“ užsidarytų savo šalyje ir bijotų globalizacijos, nes, esą kitos tautos Lietuvai bando pakenkti. Ką apie tai manote ir kaip jūs patys suprantate patriotizmą?
 
Jonas: Pasakysiu vieną frazę iš mūsų filmo: „Lietuva yra širdyse“. Nereikėtų prisirišti prie vietos. Tu esi lietuvis pats savaime, tau nereikia vaikščioti Vilniaus gatvėmis, kad juo būtum. Aš visada būsiu lietuviu, nesvarbu ar būčiau Anglijoje, ar Lietuvoje, ar Kiribatijoje.
 
Laisvūnas: Kartais didesni patriotai yra tie, kurie būna išvykę, kad praplėstų savo akiratį. Juk ir tarybiniais laikais visi režisieriai ar operatoriai mokėsi Čekijoje ar kitur. Būdami ten jie dar labiau supatriodėdavo – atsirasdavo ilgesys, pabusdavo meilė tėvynei.
 
Paulius: Išvykstame tam, kad kažką pakeistume, kad būtų geriau. Vakarietiškumas Lietuvai gali duoti labai daug naudos. Norime, kad žmonėms čia būtų smagiau gyventi, kad jie jaustųsi pakylėti. Įnešti naujovių nėra blogai.
 

Kalbino Karolis Vyšniauskas
Nuotraukos - „Do You“ Photography

Jonas Trukanas, knygnesiai, Laisvūnas Raudonis, Paulius Juočeris

Naujausi komentarai
2010-12-01, 11:10
Šaunu. Dėkojame už sumanymą pagarsinti knygnešių nuopelnus Lietuvai. Nemažai esame padirbėję "išguldydami" jų nuopelnus popieriuje. Nedarykite klaidos, kaip airių režisierius. Pasienio sargybinius vadina žandarais. Tai buvo Rusijos saugumiečiai - "KGB-istai". Perimdavo tyrimui bylas tų knygnešių, pas kuriuos surasdavo politinės, priešvalstybinės spaudos. Dalyvaudavo kratose kartu su policija. Siūlytume parengti tęsinį - filmą apie daraktorius - slaptų mokyklų mokytojus. Juk jie mokydavo liet. skaityti. Nemokantiems skaityti ir knygnešių atnešamos spaudos nebūtų reikėję. Įdomių nuotykių yra buvę tose mokyklose.
Ogiui
2010-10-18, 06:22
O man į akis lenda tavo neraštingumas- "Į ", "rūkoriai ", "dūmą"... ir tikras šlėktiškas noras pridergti ant gražiai puoselėjamo takelio
Ogis
2010-10-17, 01:54
I akis krenta COCA cola ir Rukoriai traukiantys duma.
s.v.
2010-10-16, 21:08
Dėkui už straipsnį. Reikia laukt filmo. O tie jauni kūrėjai tikri šaunuoliai - Lietuvą myli.
2010-10-16, 12:48
Atsiprašau už blogą paaiškinimą. VDA pakeista į LMTA, dėkui už pastabą.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai