Esu Djukas. Aš nežinau, ką man daryti, kur eiti, į ką kreiptis? Patarkite, prašau! Negaliu priprasti prie gyvenimo gatvėje, niekur nepritampu, iš visur mane veja. Aš nežinau, ką man daryti…
Žmogus pats yra savo gyvenimo šeimininkas, o mano gyvenimo šeimininkai kažkur dingo. Kai jie pradėjo pyktis, nujaučiau kažką negero. Išsiskyrė. O kaip aš?! Į gatvę, paliko prie šiukšlių konteinerių. Nepaklausė, ar noriu to, ar sugebėsiu išgyventi. Aš nežinau, ką man daryti…
Tuoj prisistatė konteinerių „šeimininkai“, kiemo katinai, užriaumojo, kad dingčiau iš čia. Lėkiau nuo jų kuo toliau – tiesiai prie laiptinės, arčiau žmonių. Žiūriu, durys atidarytos, užeinu, antram aukšte randu iki galo atlapotas vieno buto duris. Geras! Užeinu, kas bus, tas bus. Gal tai vienintelis mano šansas rasti namus. Butas jaukus, vaikštau, žiūrinėju. Mauuuuuuu! Prieš mane išdygo riaumodama, nugarą išrietusi katė, atbėgo išsigandusi šeimininkė ir liepė nešdintis. Eh, nepasisekė! O ten taip skaniai kvepėjo vištiena. Aš nežinau, ką man daryti…
Nieko su savim negaliu padaryti, traukia mane prie laiptinių, nors pasiusk, daugiau nežinau kur eiti, todėl pėdinu prie kitos. Atsisėdu prie durų ir laukiu. Pareina žmogus. Iš veido atrodo geras. Pasisveikinsiu. Jau ketinau glaustis prie kojos – smūgis! Toliau nepamenu kas buvo, tik labai skaudėjo ir sukosi galva. Dabar vaikštau vieną akį primerkęs – kontūzytas esu. Paprastas rainis, murzinas ir dar kontūzytas. O, vargeli! Kam toks galiu patikti? Aš nežinau, ką man daryti…
Žinau, kad nesu modelis, kad esu paprastas rainis, būčiau nors į kokį veislinį panašus, pilkas, ar „mėlynas“, nes girdėjau, tokie žmonėms patinka. Kiti, pamatę mano nuotrauką, net neskaitys – „nevertas dėmesio“, sakys.
Kad patikčiau, imuosi visokių gudrybių: vos tik mane paglosto, kad pradedu murkti, net ranka glostančiojo dreba. Žmogus šypsosi, giria mane. Gal patikau? Krentu ant nugaros, atkišu pilvą, rodau, kad pasitikiu, kad gali daryti, ką nori – žmogus šypsosi, giria ir… nueina. Nepatikau… Kažką ne taip padariau? Patarkit! Aš nežinau, ką man daryti…
Man patinka vaikai, visada prieinu prie jų, kai pamatau. Jie mane glosto, ima ant rankų. Stengiuosi būti geras. Nubėga paklausti tėvų, ar gali mane parsinešti? Negali, sakė fu, laukinis. Laukinis, skamba ausyse, laukinis. Aš nežinau, ką man daryti…
Pilvas gurgia. Pradeda lyti, einu po balkonu, susiriečiu, bandau užmigti. Priekyje stovi namas, lange matau savimi patenkintą, tingų katiną. Gaudo per stiklą riedančius lietau lašus. Kažkas prieina, paglosto, paima ant rankų, nusineša, tikriausiai, į lovą… sotus… laimingas…
Aš nežinau, ką man daryti…
Djukui – apie 2 metaus, kastruotas, naudojasi kraiko dėžute, sutaria su kitais gyvūnais. Akytė gali būti gydoma lašiukais, negydoma, pasak veterinaro, laikui bėgant turėtų savaime praeiti. Jeigu norite priglausti Djuką, skambinkite: 861494359, Klaipėda, Gargždai