Now Reading
Delfinų medžioklė – barbarizmas ar tradicijų klausimas?

Delfinų medžioklė – barbarizmas ar tradicijų klausimas?

Delfinų medžioklė – barbarizmas ar tradicijų klausimas?

Kiekvienais metais galima išgirsti nepasitenkinimo balsus dėl to, jog viename ar kitame planetos kampelyje žmonės žudo delfinus. Tuo yra pagarsėję islandai, norvegai, bet tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad didžiausio dėmesio lig šiol yra sulaukę Danijai priklausančios Farerų salos ir žymiai toliau nuo mūsų esanti Japonija. Tad kas gi ten vyksta?

Farerų salose, esančiose į šiaurę nuo Didžiosios Britanijos, daugelis žmonių verčiasi žvejyba, nes dėl didelės paklausos Europoje ir kitur, tai yra pelningas verslas. Kasmet ten vyksta ir pastaruoju metu daug dėmesio sulaukianti nekomercinė delfinų medžioklė, vietine kalba vadinama „grindadráp“.

Jos metu į pakrantę atvyti gyvūnai ištempiami į seklesnę vietą, kur jiems perpjaunamas stuburas, o tuo pačiu ir pagrindinės arterijos. Vėliau delfinų mėsa yra išdalinama visiems norintiems ir sunaudojama kaip maistas.

Japonijoje viskas vyksta gana panašiai: delfinai suvaromi į įlanką, tinklais užtveriamas kelias į atvirą jūrą ir tada kiekvienam perduriamas kaklas (tiesa, dalis paliekami gyvi ir yra nuperkami delfinariumų). Delfinų mėsa paprastai sunaudojama maistui. Šiuo metu tokia medžioklė didesniais mastais yra praktikuojama tik Taiji mieste, tačiau šimtus kartų daugiau delfinų yra sugaunami įvairiose vietose atviroje jūroje.

Delfinų mėsa kenksminga sveikatai

Kaip minėjau, toks elgesys su delfinais sulaukia nemažos kritikos. Pavyzdžiui, „Judėjimas už gamtą” (uzgamta.com), reaguodamas į Farerų salos įvykius, savo pranešime rašo, jog begėdiška žudyti „mielus, protingus” gyvūnus, kad tai barbariškumas, o ne kultūra. Viena iš šioje srityje veikiančių užsienio grupių „Save Japan dolphins” (liet. išsaugokime Japonijos delfinus) savo puslapyje savejapandolphins.org argumentuoja, kad delfinų mėsa yra kenksminga sveikatai, nes dėl vandenynų taršos turi savyje daug toksinių medžiagų. Taip pat minimas šių gyvūnų protingumas ir brutalūs žudymo metodai, abejojama, ar tai yra Japonijos kultūros dalis.

Iš to matyti, jog kritikuojant delfinų medžioklę vyrauja kelių rūšių argumentai: susiję su žmogaus sveikata, vietos kultūra, žudymo metodais ir pačių delfinų savybėmis bei sugebėjimais. Pabandykime pažvelgti į kiekvieną iš jų arčiau, atkreipiant dėmesį į šiuo metu žinomus faktus bei platesnį kontekstą.

Pirmiausia – žmogaus sveikata. Įvairūs tyrimai iš tikrųjų rodo, jog dėl vandens užterštumo, jūros gyvūnuose aptinkama nemažai sunkiųjų metalų ir kitų toksiškų medžiagų. Pavyzdžiui, šiais metais ištirti Taiji miesto gyventojai dėl delfinų ir banginių mėsos valgymo savo organizmuose turėjo apie 5 kartus daugiau gyvsidabrio nei žmonės iš kitų Japonijos vietų. Prie to prisideda ir tai, kad delfinai yra plėšrūnai, todėl būdami mitybos grandinės viršuje iš savo maisto „surenka” labiau koncentruotus kenksmingų medžiagų kiekius.

Visgi užterštumo problema nėra unikali vien tik delfinams – daugelio kitų jūros gyvūnų mėsa gali būti kenksminga, jeigu jie gyveno nešvariuose vandenyse. Todėl esant rimtam susirūpinimui žmonių sveikata, turėtų būti kalbama ne tik apie delfinus, bet apie visą iš jūros gaunamą maistą.

Tuo pačiu galima savęs paklausti, jeigu šis žmogaus sveikatos argumentas yra svarbus, ar mes prieštarautume, jeigu kažkas žudytų delfinus, gyvenančius neužterštoje aplinkoje? Jeigu taip, tuomet turime ieškoti kitų priežasčių, kodėl mums toks elgesys nepriimtinas.

Delfinų mėsa – prasimaitinimo klausimas?

Antras dažnas teiginys, kuris pateikiamas prieš delfinų žudymą, yra tai, jog tai barbariškas, nekultūringas elgesys, kad šie gyvūnai nėra skirti maistui. Pateikiant tokius argumentus kitų žmonių veiksmai neišvengiamai pradedami vertinti pagal savos kultūros šabloną, taip juos įvardinant kaip priimtinus arba ydingus.

Tikriausiai daugumos šį straipsnį skaitančių galvose delfinai nėra padėti į stalčiuką su užrašu „maistas”. Pas delfinariumų lankytojus šiuos gyvūnus galėtume rasti priskirtus prie kategorijos „suteikiantys pramogą”, pas kitus jie būtų pažymėti užrašu „gražus, laisvėje turintis būti gyvūnas”, tačiau retam delfinas yra gyvūnas, kurį galima nužudyti ir suvalgyti.

O gal tai tradicijų ir kultūros dalis?

Panašiai kaip peikiami korėjiečiai, nes jie valgo mūsų supratimu „augintinio” paskirtį turinčius šunis, taip žiūrint iš savos kultūros taško linkstama pasmerkti ir delfinų medžioklę. Tačiau nesunku suprasti, jog toks kitų žmonių elgesio vertinimas turi labai daug trūkumų, nes tai, kas įprasta mums, gali būti labai keista kitų kultūrų atstovams, ir atvirkščiai. Kritikuoti vieniems kitus yra lengva, tačiau kritika turės mažai vertės, jeigu nebus pastatyta ant argumentų su tvirtesniu ir objektyvesniu pagrindu nei savos kultūrinės tradicijos.

Trečias argumentas mini brutalius delfinų žudymo metodus. Galima sutikti, kad stuburo ar arterijų perpjovimas ir leidimas nukraujuoti yra lėta kankinanti mirtis. Tačiau čia vėl gali kilti mintis, jog tai galioja ne tik delfinams: nemažiau brutaliais būdais gyvūnai žudomi skerdyklose, kailių fermose, kentėti turi ir žvejų sugautos žuvys ar medžiotojų netaikliai pašauti žvėrys, paukščiai.

Žudymo faktas esmės nekeičia

Šia prasme delfinų žudymas nėra kažkuo išskirtinis, todėl keistai skamba jo kritika, neminint kitų gyvūnų, iš kurių taip pat brutaliais būdais atimama gyvybė. Be to, vėlgi galime sau užduoti klausimą – ar mes būtume už delfinų žudymą, jeigu Farerų salų arba Japonijos gyventojai tai atliktų kitais metodais? Jeigu mums vis tiek tai atrodytų kaip neteisingas elgesys, vadinasi esmė glūdi kažkur giliau nei klausime, kokiu peiliu perpjaunamos arterijos arba kuriuo momentu delfinas sužeidžiamas žeberklu.

Galiausiai lieka argumentas, jog delfinai yra ypatingi gyvūnai, turintys išskirtinių savybių, dėl kurių mes neturėtume jų žudyti. Dažniausiai minimas jų aukštas intelektas, grožis, mielumas. Čia iškyla kelios problemos. Atmetus tai, kad grožis ir mielumas yra subjektyvūs kriterijai, sunku atrasti ryšį tarp gyvūno protingumo ar mielumo ir jo gyvybės vertės.

Ar gražūs gyvūnai nusipelno būti nežudomi labiau nei negražūs? Ar tas pats ir su daugiau bei mažiau protingais? Jeigu panašią logiką taikytume kalbėdami apie žmones, tai skambėtų siaubingai. Nepaisant to, daugybė organizacijų ir aktyvistų tuo pačiu principu iš gyvūnų tarpo bando išskirti delfinus. Argumento patikrinimas gali būti toks pats kaip ir anksčiau – ar nužudytumėte negražų delfiną? O jeigu jis būtų dar ir mažiau protingas nei kiti? Jeigu ne, tuomet gyvūno išvaizda ir intelektas nėra lemiantys kriterijai.

See Also
Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Atmetus poveikio žmonių sveikatai, kultūrinius, žudymo metodų ir gyvūnų grožio arba intelekto argumentus kaip ribotus ir pilnai neatspindinčius tokio elgesio su delfinais problemos, kas lieka? Kaip mes galime apibūdinti tą prieštaravimą, kuris atsiranda matant vaizdus iš Farerų ar Japonijos? Galbūt kiekvienas iš skaitančių tai padarys savaip, aš tiesiog pasiūlysiu gyvūnų teisių perspektyvą. Delfinai išsiskiria kaip itin intelektualūs žinduoliai

Delfinai, kaip ir bet kurie kiti gyvūnai, yra jautrios būtybės. Jie jaučia skausmą, malonumą, turi savus poreikius ir siekia juos patenkinti. Kitaip tariant, kiekvienas delfinas yra unikalus individas, turintis savo gyvenimą, puikiai besiorientuojantis savoje aplinkoje, pažįstantis kitus savo grupės narius ir galintis naudotis visomis galimybėmis, kurias jam suteikia laisvė.

Nuspręsdami dėl savanaudiškų paskatų delfiną pagauti, suvaržyti, įkalinti, sužeisti, nužudyti, mes tuo pačiu nusprendžiame nekreipti dėmesio į jo individualumą, poreikius. T. y. gyvūną iš savarankiškos būtybės paverčiame įrankiu saviems tikslams pasiekti. Mes nustojame į jį žiūrėti kaip į dar vieną gyvybę, kuri dalinasi su mumis šia Žeme ir turi tokią pačią teisę į laisvę ir gyvybę.

Žinoma, priklausomai nuo situacijos, tokiam elgesiui galima rasti įvairių priežasčių. Kartais jos pakankamos, kad pateisintume gyvūno naudojimą, nes žmonės tais atvejais neturi jokio kito pasirinkimo (pavyzdžiui, negali prasimaitinti be gyvūninio maisto). Tačiau yra daugybė atvejų, kuomet gyvūno gyvybės ar laisvės atėmimo galime nesunkiai išvengti ir savus tikslus įgyvendinti kitais būdais. Todėl matydami gyvūnų išnaudojimą ir žinodami apie galimas alternatyvas, galime tai sukritikuoti pakankamai objektyviais kriterijais – moksliškai įrodomu gyvūnų jautrumu, poreikių turėjimu – ir pasiūlyti realius sprendimus kaip jo išvengti.

Tai vis dėl to – žudyti?

Paskutiniuose keliuose sakiniuose sąmoningai perėjau nuo delfinų prie apskritai gyvūnų, nes visi jie pasižymi gebėjimu jausti skausmą ir savos gyvybės vertinimu. Jeigu mes atmetame prieš tai nagrinėtus argumentus, negalime išskirti delfinų kaip ypatingesnių nei visi kiti gyvūnai su kuriais mums tenka susidurti. Todėl būdami nepatenkinti tuo, kas vyksta Fareruose arba Japonijoje, turėtume būti nepatenkinti ir tuo, kas vyksta čia pat, vietinėse skerdyklose, fermose, tuo, kaip su gyvūnais elgiasi ne tik žmonės kitose valstybėse, bet ir šalia mūsų.

Jeigu jūs už tai, kad gyvūnai yra individualios būtybės, kurios neturėtų būti naudojamos vardan pramogos, malonumo ar patogumo, atsisakykite gyvūninių produktų, rinkitės alternatyvas, kurios būtų naudingos tiek žmonėms, tiek gyvūnams, tiek ir aplinkai.

Linas Didvalis

View Comments (0)

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Visos teisės saugomos © laikas.lt

Scroll To Top