Nuo scenarijaus galvoje iki kino ekrane – ilgas ir brangus kelias

Praėjusią savaitę Media Desk Lietuva, bendradarbiaudama su Tarptautiniu Kauno kino festivaliu, surengė mokymus, skirtus supažindinti su pagrindiniais kino industrijos principais ir kino kūrinio gyvenimo etapais: idėjos ir scenarijaus vystymu, gamybos procesu bei platinimu.

  Renginio metu dalyviai galėjo pasisemti patirties iš Lietuvos kino profesionalų. Lektoriai - Rasa Miškinytė, Vilma Levickaitė, Žilvinas Naujokas, Raimondas Paškevičius - pasidalino savo sėkmingo darbo patirtimi ir padėjo mokymų dalyviams suvokti įvairių filmo gyvenimo etapų - scenarijaus rengimo, prodiusavimo, platinimo - specifiką.

Filmo pradžia – scenarijus

Seminarą pradėjo kino dramatrugas Raimundas Paškevičius, kuris pasakojo apie tai, kaip atsiranda kino ekranuose matomos istorijos. Regis, kiekvieną dieną girdime begalę istorijų, ne vieną papasakojame ir patys. Visgi paabandžius pritaikyti istoriją filmui, regis nebeturime net vienos tinkamos.

R. Paškevičius seminaro dalyviams ir stengėsi parodyti, kaip iš įspūdžio, patirties ir nutikimo sukurpti istoriją, kuri būtų įdomi ne tik pačiam autoriui bet ir kitiems tos istorijos žiūrovams. Kaip sakė pats lektorius, scenarijaus rašymas nereikalauja didelių mokslų ar enciklopedinių žinių. Esminiai yra vos keli dėsniai, kelios taisyklės, tačiau labai svarbu jas įvaldyti, o tai pasiekiama tik per praktiką.

Na o jei jau turite idėją arba jaučiate, kad negalite nerašyti filmo scenarijaus, visų pirma apgalvokite kelis esminius dalykus. Jūsų istorijoje turėtų būti pagrindinis herojus, siekiantis kokio nors tikslo, o jį pasiekti turėtų trukdyti įvairios kliūtys (vidinės arba išorinės). Stenkitės istoriją pasakoti vaizdais, judesiais, veiksmu, nes būtent tai yra kino esmė. Jei kuriate megėjišką filmą, kiek įmanoma labiau venkite dialogo ir kito neprofesionalaus garso (nebent turite pakankamai pinigų profesionalo paslaugoms).

Blogas garsas, skirtngai nei blogas vaizdas, bet kokį filmą gali visiškai sunaikinti. Siekite, kad žiūrovai susitapatintų su jūsų herojumi, išgyventų dėl jo. To siekiant jums reikėtų herojaus, kurio problemos būtų bendražmogiškos, artimos daugeliui. Net jei taip ir nėra, galite žiūrovui išduoti kokią nors herojaus paslaptį ir taip jį priartinti prie auditorijos. Galų gale, kaip patarė dramaturgas, vertėtų paskaityti literatūros kino scenarijaus rašymo temomis ir kuo detaliau susipažinti su esminėmis taisyklėmis. O tada jau galite jas laužyti, keisti ar tobulinti.

Filmo prodiusavimas – ilgas ir sunkus darbas

Vėliau savo patirtimi dalinosi žinomi Lietuvos kino prodiuseriai Rasa Miškinytė ir Žilvinas Naujokas. Pastarasis dalinosi savo patirtimi šią vasarą filmuojant filmą „Tadas Blinda. Pradžia“. Tiek Naujokas, tiek Miškinytė stengėsi supažindinti su bendromis prodiuserio darbo gairėmis, reikalavimais ir, žinoma, problemomis.

O šių, kaip pripažino Žilvinas Naujokas, Lietuvoje netrūksta. „Daugeliui Lietuvoje dirbančių prodiuserių reiktų duoti po medalį už tai, ką jie daro“, sakė Ž. Naujokas ir tęsė: „nenoriu nei gąsdinti, nei kažko perdėti, bet Lietuvoje pilnametražių filmų prodiuseriams dirbti sudėtinga“. Situaciją prodiuseris trumpai apibūdino taip: „pilnametražis filmas Lietuvoje negali atsipirkti, nes mūsų šalies rinka per maža. Dėl to verslas nėra suinteresuotas investuoti į kiną. Sukurti pilno metro lietuvišką filmą galima tik su valstybės pagalba, o valstybė pinigų neturi.“

Abu prodiuseriai ragino būsimuosius savo kolegas aktyviau dairytis į užsienio partnerius, nes tik bendradarbiavimas su užsieniečiais šiuo metu yra naudinga ir potencialiai pelninga veikla. Rasa Miškinytė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad prodiuseris turi išlikti ir sąžiningas bei visuomeniškas. „Negalima leisti, kad kinui skirti pinigai, kurių ir taip nėra daug, būtų iššvaistyti veltui.

Kiekvienas prodiuseris turi atsižvelgti į filmo tematiką, jo aktualumą bei galimybes papasakoti apie Lietuvą užsieniui. Bet kokių asmeninių režisierių ar kitų kūrėjų užgaidų tenkinti negalima, tai nesąžininga visuomenės atžvilgiu“, sakė prodiuserė. Auditorijai buvo įdomu sužinoti, kas visgi yra prodiuseris – kūrybinis, techninis ar administracinis darbuotojas.

Tiek Ž. Naujokas, tiek R. Miškinytė sutiko, kad geras prodiuseris yra tas, kuris išmano visas kino gamybos proceso dalis, yra racionalus ir verslus, tačiau nestokoja nei kūrybiško mąstymo, nei įdomių idėjų.

Paskutinė užduotis – sėkmingai platinti filmą

Seminarą baigė „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė, kuri papasakojo, kaip veikia filmų platinimo sistema. Lektorė pristatė pagrindinę ir dažniausiai naudojamą filmų platinimo schemą, kada baigtas darbas iš gamintojo patenka į prekybos agento rankas, iš ten į platintojus, kurie galiausiai filmą perduoda kino teatrams. V. Levickaitė paaiškino, kodėl kino teatrai susirenka 50 procentų filmo surinktų lėšų.

Nors tokia pajamų dalis gali atrodyti per didelė, tačiau įvertinus ir kino teatrų invesciticjas į techniką, patalpų išlaikymo sąnaudas ir kitas išlaidas, tampa aišku, kiek išlaidų pareikalauja kino filmų rodymas. Buvo pristatyti ir alternatyvūs filmų platinimo būdai, kurie ypač aktualūs tampa dabar, kai informacinės technologijos performuoja visas kino platinimo ir žiūrėjimo tendencijas.

Seminaro kuratorė, „Mediadesk Lietuva“ atstovė Renata Šukaitytė renginį užbaigė vildamasi, kad įgyta patirtis dalyviams bus naudinga ir padės jiems ateityje tapti tiek kino srities profesionalais, tiek labiau išprususiais kino žiūrovais. 

Jonas Špokas

kino prodiusavimas, kino scenarijus, kino teatrai, Raimundas Paškevičius, Rasa Miškinytė, Vilma Levickaitė

Naujausi komentarai
dnr
2010-10-12, 14:42
teisingi pastebėjimai. Brangus kinas yra. Ir reikalauja daug talento.
lina
2010-10-12, 14:21
Buvo domu paskaityt, ačiū:)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai