LAIKAS Kauno kino festivalyje su ekscentriškąja aukle–fotografe Vivian Maier (apžvalga)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Iki spalio 8 dienos Vilniuje filmus rodantis Tarptautinis Kauno kino festivalis ir šiemet pažėrė saują perlų. Vienas jų nepaprastai intriguoja.

„Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“), rež. Johnas Maloofas ir Charlie Siskelas, JAV, 2014, 84 min.

Siužetas

Jaunas vaikinas vardu Johnas Maloofas viename iš JAV įprastų aukcionų įsigijo dėžę mirusiai moteriai priklausiusių negatyvų. Keletą jų išryškinęs, suprato, kad reikia grįžti ir nupirkti viską, kas kadaise priklausė šiuos kadrus įamžinusiai Vivian Maier. Taip prasideda beprotystė, iškasanti iš kapo keistos, vienišos, bet be galo talentingos moters istoriją. Įsigijęs kambario dydžio patalpoje telpančias Vivian Maier priklausiusias dėžes, Johnas leidžiasi į daug ryžto, užsispyrimo ir valios reikalaujantį tyrimą. Čekiai, laiškai, drabužiai, įvairūs menkniekiai ir keli šimtai tūkstančių negatyvių. O jis vienas. Didžiosios galerijos, muziejai Johnui atsisako padėti: jiems nerūpi, kaip vėliau paaiškėjo, fotografuojanti auklė. Johnas, besikuisdamas jos daiktuose, susipažįsta su kadaise jos prižiūrėtais, augintais vaikais. Kamera įamžina jų išpažintis. Ir Maier toli gražu nėra švelni, užjaučianti, besąlygiškai vaikučius mylinti auklė. Tačiau dirbdama siuvykloje, ji negalėjo dienomis vaikščioti po miestą ir fiksuoti jo gatves bei žmones. Auklės darbas jai, kaip menininkei, suteikė nepriklausomybę. Pasivaikščiojimų su vaikais metu, moteris greta širdies visuomet turėdavo pasikabinusi fotoaparatą, kuris, pagal tai kiek nuveikta, tikėtina, daugybę metų neturėjo nė vienos laisvos dienos.

Pliusai

Pirmiausia – filmo nuotaika. Tai liūdna istorija – visą gyvenimą Vivian Maier darė stebuklus, į jos nuotraukas su didžiu pavydu žvelgia žymiausi fotografai, tačiau visas šis lobis gulėjo dėžėse vienišos, ligotos moters nuomojamame kambarėlyje. Nepaisant to, filmas labai pozityvus, linksmas, nors buvo galima padaryti visiškai priešingai. Žinoma, pati istorija, ekrane šmėžuojančios ir kvapą gniaužiančios nuotraukos neleidžia nuobodžiauti, tačiau režisieriaus energija tiesiog trykšta anapus ekrano. Dėmės, liudijančios, kad buvai filme „Vivian Maier atradimas“, dar ilgai nenusiplaus.

Kitas dalykas tas, kad apie didžiulę aistrą pasakojama su tokia pat didele aistra. Įsivaizduokite, kiek reikia kantrybės, rausiantis senuose kažkam priklausiusiuose daiktuose, kuriant nepažįstamo ir sunkiai atpažįstamo žmogaus gyvenimą iš įvairiausių sudūlėjusių čekių, laikraščių iškarpų, pagaliau – ryškinant tūkstančių tūkstančius negatyvų. Tai, žinoma, ir išlaidos, kurios, nežinia, ar atsipirks. O gal vėliau pasirodys, kad ta Maier niekam neįdomi. Tada visas triūsas perniek. Bet Johnas rizikavo, kitaip, ko gero, jis ir nebūtų galėjęs pasielgti.

Minusai

Vienintelis minusas tas, kad ekrane nepasirodo pati Maier. Ją pažinoję žmonės sako, kad žinant šios moters uždarą ir keistą būdą, gerai, kad ji tapo žymi po savo mirties, nes kitaip jai tiesiog būtų buvę per sunku ir gal ji visai būtų nustojusi fotografuoti. Žinoma, tuomet, ko gero, būtų sukurta visai kita istorija, ir nežinia, kokie būtų jos pliusai ir minusai.

Kaip sako vienas iš Johno pašnekovų: „Norėčiau, kad tuos negatyvus būčiau atradęs aš.“ Kad taip nenutiko man, tai ir yra didžiausias šio filmo minusas.

Įdomus faktas

Johnas, vedamas savo pavydėtino užsidegimo, surengė Vivian Maier parodą Čikagos modernaus meno galerijoje, į kurią susirinko daugiau žmonių nei į bet kurio gyvo menininko.

Apdovanojimai festivaliuose

  • 2014 m. apdovanojimas už geriausią dokumentinį filmą Portlando tarptautiniame kino festivalyje.
  • 2014 m. apdovanojimas geriausio naujojo režisieriaus nominacijoje, Aliaska Airlines žiūrovų simpatijų apdovanojimas Portlando tarptautiniame kino festivalyje.
  • 2014 m. Steigėjų prizas už geriausią dokumentinį filmą Traverso miesto kino festivalyje.
  • 2014 m. Didysis žiuri apdovanojimas Riteriškojo dokumentinio filmo nominacijoje Tarptautiniame Majamio kino festivalyje.
  • 2014 m. Džono Šlezingerio apdovanojimas už išskirtinį pirmąjį filmą Tarptautiniame Palm Springso kino festivalyje.

Apie režisierius

  • Johnas Maloofas yra filmų kūrėjas, fotografas ir istorikas. Jis taip pat – Vivian Maier darbų kuratorius. Veikdamas per Maloof Collection John Maloof siekia išsaugoti Maier fotografijas ir viešinti jos darbus. Režisierius užaugo Čikagos vakarinėje dalyje, kur pirkdavo ir parduodavo saugojimo spinteles sendaikčių turguose. Būtent čia jis ir atrado Vivian Maier fotografijas ir daugybę negatyvų. Maloofas taip pat yra knygos „Vivian Maier: gatvės fotografė“ („Vivian Maier: Street Photographer. 2011“) autorius.
  • Charlie Siskelas yra „Emmy“ statulėle nominuotas televizijos ir filmų prodiuseris, rašytojas ir režisierius. Jo darbus apima Akademijos apdovanojimą laimėjęs filmas „Kolumbinos Boulingas“ („Bowling For Columbine“, 2002) su Michael Moore ir „Religulous“ (2008) su Bill Maher ir Larry Charles.

Įvertinimas (iš 5 balų)

5 balai. Be jokių abejonių. Reikia tikėtis, kad ir mūsų dokumentalistai kažkada sukurs tokį įkvepiantį, pozityvų ir tikrai labai įdomų bei vertingą filmą.

Dabar Vivian Maier - viena žymiausių gatvės fotografių, daugelio menininkų įkvėpėja ir mokytoja.



























Kauno kino festivalio programa čia. Nepraleiskite progos pamatyti bent vieną gerą filmą.

dokumentiniai filmai, Dovilė Raustytė, fotografija, kauno kino festivalis, Vivian Maier atradimas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai