Šiuolaikinį cirką studijuojanti M. Neverauskaitė: „Cirkas – rimtas reikalas“ (interviu)

Eglė Kirliauskaitė
Herojės asmenininio archyvo nuotr.

To galima mokytis universitete? Tau dėsto klounai? Per paskaitas dirbi su gyvūnėliais ir raudonomis nosimis? Tokių ir panašių reakcijų, prisipažinus apie savo veiklą, tenka išgirsti vilnietei Monikai Neverauskaitei, kuri jau ketvirtus metus Olandijos mieste Roterdame gilinasi į šiuolaikinio cirko subtilybes. Neseniai kartu su trupe pasirodžiusi Menų spaustuvės organizuojamame „Naujojo cirko savaitgalyje“ mergina neabejoja, jog ši meno rūšis – rimtas reikalas. „Manau, jog ir Lietuvoje su tuo galėčiau šį tą nuveikti. Žinau, kad grįšiu, tik nežinau kada“, – šypsosi žavi, vietoje nenustygstanti artistė. O kol tai dar neįvyko, kviečiame susipažinti su Monika bei dar menkai mums žinomu reiškiniu – šiuolaikiniu cirku.

Teko skaityti, jog galvojai apie aktorystės studijas, netgi gilinaisi į Norvegijos šokį, bet visgi studijuoji šiuolaikinio cirko meną. Kaip tai nutiko?

Taip tiesiog susidėliojo. Galvojau, studijuosiu aktorinį meistrišką ar šokį, bet nebuvau visiškai tikra. Po mokyklos pasitaikė proga metus mokytis Norvegijoje, kur buvo siūloma gera stipendija. Skandinavijoje gana populiarios tokios mokyklos, kuriose mokaisi metus ar pusę – taip praleidi savo vadinamuosius gap year. Ten mokiausi norvegų liaudies šokio. Po šios mokyklos nežinojau, ką daryti toliau, todėl susiradau kitą panašaus pobūdžio mokyklą Danijoje. Iš pradžių norėjau mokytis šiuolaikinio šokio, bet draugė papasakojo, kad ten nelabai aukštas mokymo lygis ir geriau bandyti cirką – nieko per daug negalvojusi, nusprendžiau taip ir padaryti. Po pusės metų studentams cirkininkams buvo suorganizuota kelionė į Olandiją, į tikrą cirko mokyklą. Tą savaitę buvo organizuojami workshop'ai ir tuo pačiu – stojamieji. Aš, nors nieko nesitikėjau, pabandžiau, ir mane priėmė. Tiesiog atsidūriau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir, jei būčiau nesprendusi nesimokyti, turbūt gailėčiausi visą gyvenimą.

Mokaisi jau trejus metus, liko dar vieneri. Kaip suprantu, jautiesi pasukusi savo keliu?

Na kaip, būna visokių abejonių: gal čia sunku, gal čia ne tai, dar dabar nesu tikra, ar tikrai būsiu profesionali cirko artistė – ieškau savęs, manau, toks žmogiškas dalykas. Visgi tikrai nesigailiu, nes labai daug išmokau: apie save, apie žmones, apskritai apie cirko meną.

Kaip artimieji, draugai reagavo į tokį, sakyčiau, neįprastą pasirinkimą?

Tėvai nei stūmė, nei patarė, tiesiog sakė, kad jei tu esi laiminga – gerai. Kadangi stengiuosi kuo labiau save išlaikyti, nebandau jiems primesti prievolės mane remti, jaučiuosi turinti teisę rinktis. O draugai... Kai atvažiuodavau į Lietuvą ir jie paklausdavo, ką veikiu, o aš atsakydavau: „Mokausi cirko“, reakcijų buvo įvairiausių: „O to galima mokytis universitete? Čia rimtai? Bakalaurą? O tai tu ten su visokiais cirko gyvūneliais, klounais, raudonom nosim?“, – labai juokinga būdavo. Po pirmųjų mokslo metų grįžusi į Lietuvą tikrai susimąsčiau, ką aš ten darau, gal tikrai kažkokia nesąmonė, bet po to apsipratau, svarbu, darau, kas man patinka ir per daug nesijaudinsiu, ką galvoja kiti. Mokytis universitete ir pusę dienos sėdėti prie knygų man būtų per daug nuobodu. Mama sako, kad būtų gerai baigti kažką, kas užtikrintų ir ekonominį stabilumą, na, bet niekada negali žinoti. Be abejo, pasirinkimas būti artistu yra rizikingas, bet tai neturėtų žmonių atbaidyti  mokytis tai, kas yra įdomu – patirtis yra svarbiau už tai, kas bus rytoj ir panašiai.

Kaip sekėsi pirmaisiais studijų metais? Juk turbūt visko tikrai nemokėjai...

Pirmieji pusę metų buvo sunkūs. Kadangi maniau, jog nieko nemoku, net nežinojau, kad pusė disciplinų apskritai egzistuoja, buvau atvira viskam. Nesvarbu, kad neišeina, darydavau šimtą kartų ir vis tiek pavykdavo. Po truputį viskas gerėjo, visgi jaučiau, kad daugelio lygis yra aukštesnis: jie buvo lankę gimnastiką ar kokius nors cirko užsiėmimus, o aš jaučiausi kaip žalias grybas (juokiasi). Būdavo, net nemiegodavau, nes bijojau eiti į griežtesnio dėstytojo paskaitą.

Tavo specializacija – stovėjimas ant rankų ir Cyro ratas. Kodėl būtent šios sritys?

Pirmuosius mokslo metus mokomės visko po truputį. Stovėjimui ant rankų tiesiog tiko mano fiziniai duomenys: platesni, atviri pečiai, tiesi kaulų, stuburo linija, maža to, man tiesiog patiko stovėti žemyn galva. Tiesa, pradžia buvo labai sunki, nieko nežinojau, reikėjo trijų žmonių aplinkui, kad nenugrūčiau. Žinojau, jog tai yra viena sunkiausių disciplinų, kad reikia nesijaudinti, jei iš karto viskas nepavyksta. Stovėjimui ant rankų reikia daug koncentracijos, motyvacijos, ir man dar tikrai toli iki gero lygio, bet mokausi ir džiaugiuosi. Praėjusiais metais pasirinkau ir Cyro ratą, nes daugelis mokytojų skatino rinktis antrąją discipliną – iš pradžių abejojau, bet nusprendžiau pabandyti. Dabar labai džiaugiuosi, nes traumos atveju yra didesnė galimybė, kad galėsiu atlikti bent vieną iš šių dviejų. Vienintelis minusas, kad didžiulis Cyro ratas kiek apsunkina keliones (juokiasi).

Užsiminei apie traumas. Pati esi jų patyrusi?

Pirmaisiais metais buvau pasitempusi čiurną, bet dabar jau net nebeprisimenu kurią, todėl, reiškia, viskas gerai (juokiasi). Šiaip stengiuosi būti atsargi, per daug nešokinėju, būnu ten, kur man saugiau.

Be studijų dar kažkam lieka laiko?

Studijose oficialiai turime būti nuo 9 valandos iki 17.30, praktiškai visą dieną. Daug kas pasilieka ir iki 20 ar net 22 valandos, kai kas eina treniruotis ir šeštadieniais. Iš tiesų mes beveik neturime kitų draugų, tik cirkininkus, nes gyvenimas vyksta ten, o jei kur einame – vėl su tais pačiais žmonėmis. Mūsų cirko pastatas yra kitur nei pats universitetas, todėl beveik nematome nei muzikantų, nei šokėjų, kas yra šiek tiek liūdna, nes galbūt būtų galima kurti kokius nors bendrus projektėlius. Na, bet šiaip mano gyvenimas yra gana aktyvus. Olandijoje jau pripratau, ten jau mano draugai, mano gyvenimas.

Turbūt dažniausiai tau užduodamas klausimas: kuo šiuolaikinis cirkas skiriasi nuo mums įprasto?

Kartais baisu atsakyti į šį klausimą, nes tai yra mano nuomonė, bet pabandysiu. Šiuolaikiniame cirke išlieka tos pačios disciplinos, kurios yra klasikiniame cirke, viskas eina iš tų pačių pagrindų. Klasikiniame cirke tiesiog ateini į sceną, kur laukia triukai, aplosdismentai, kur bandai kažkaip sužavėti publiką. Tuo tarpu šiuolaikinis cirkas yra labiau muzikos, teatro, šokio, kitų scenos menų junginys. Visgi nuo pastarųjų jis skiriasi tuo, jog čia yra rizikos faktorius – tai mane žavi, tai sujaudina žiūrovus. Šiuolaikinis cirkas siekia sukelti minčių, ieško mąstančio žiūrovo, tai nėra tik pasilinksminimo forma – jis gali būti ir labai rimtas.

Ar vaikystėje pati vaikščiojai į cirką? Kokie prisiminimai?

Nelabai arba neatsimenu, bet niekada nebuvau susižavėjusi: gaila gyvūnėlių, toks netikras humoras, suvaidinta vaidyba. Gerais klounas būti tikrai sunku, tai yra menas, bet kai tiesiog užsideda nosį ir žongliruoja – kažkaip nelabai...

Cirkas kažkodėl asocijuojasi su klajojimu po pasaulį. Ar taip iš tiesų yra? Tenka daug keliauti?

Aš asmeniškai dar nelabai daug keliauju, bet tokie karavanai tikrai egzistuoja. Keliavimas priklauso nuo festivalių ir nuo to, kur pasirodai. Turiu draugų, kurie tikrai labai daug keliauja. Gal lengviau, kai jau esi baigęs mokslus, nebepriklausai nuo mokyklos. Šiaip cirko artisto gyvenimas labai pagrįstas keliavimu – toks ir darbas, turi visur save „kaišalioti“ ir žiūrėti, kas ką pasiūlys.

Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą po studijų? Galvoji savo ateitį sieti su cirku?

Galvoju, bet niekada negali žinoti (juokiasi). Manau, kad yra daug galimybių ir Lietuvoje kažką daryti, yra daug susidomėjusių žmonių, ir Menų spaustuvė labai entuziastingai į mane žiūri – man tai labai smagu. Visgi nemanau, kad noriu grįžti jau dabar. Noriu dar pabūti užsienyje, dar nesijaučiu, kad labai daug išmokau. Mokyklos baigimas bus tik vienas žingsnelis į priekį, dar tikrai galima labai daug pasiekti. Turbūt norėčiau su bendraminčiais sukurti trupelę, keliauti, visur pasirodyti. Man labai patinka, kai gali pats nuspręsti, pats režisuoti – tai turbūt išpuikimas (juokiasi). Žinau, kad grįšiu į Lietuvą, tik dar nežinau kada – dar noriu paklajoti.

Įmanoma pragyventi vien iš cirko?

Taip, tikrai įmanoma. Tik, be abejo, labai padeda kontaktai, reikia tiesiog būti aktyviam, kuo anksčiau pradėti ieškoti visokių grupių, festivalių, renginių, kuriems būtum įdomus. Rizika, bet tikrai tikrai įmanoma.

Kartu su bendramoksliais pasirodei „Naujojo cirko savaitgalyje“. Kokie įspūdžiai iš festivalio? Ar lietuviai jau pradeda pamėgti, suprasti šią meno šaką?

Per savo pasirodymą tikrai parodžiau labai mažą dalį to, ką galiu, bet toks buvo mano sumanymas. Tiesą sakant, pasirodant Lietuvoje jaučiu šiokį tokį spaudimą, atsakomybę. Festivalis šiemet man tikrai labai patiko. Įsiminė šiltas suomių pasirodymas, jis labai patiko ir mano trupės draugams – labai džiaugiuosi, kad ir jie kažką rado. Prancūzų pasirodymas buvo labai rimtas, labai gilus, netgi svarstėme, ar tai tikrai cirkas, ar labiau performansas. Labai gerai, kad atveža tokius dalykus, reikia, kad Lietuva suvoktų, jog yra visokių menų, visaip gali būti. Smagu, kad „Naujojo cirko savaitgalyje“ visi pasirodymai buvo labai skirtingi, griovė vientisą nuomonę apie cirką. Kalbant apie auditoriją, manau, kad labiau susidomėjęs jaunimas, vyresni žmonės dar nežino, jog toks dalykas egzistuoja – žino, kad yra opera, šokis, muzika, teatras ir cirkas vaikams. Cirkas iš tiesų yra rimtas reikalas, rimtas menas, reikalaujantis daug jėgų. Dabar esu vienintelė lietuvė, kuri to mokosi, bet ieškant informacijos yra galybė, gal užsienyje tik brangesnis pragyvenimas, bet mokslas kainuoja labai panašiai. Siūlyčiau pabandyti ir per daug negalvoti – jei labai nori, tikrai atsiras galimybė mokytis. Viskas dabar atvira, viskas paprasta, tiesiog reikia eiti, ieškoti ir daryti.

artistė, cirkas, eglė kirliauskaitė, interviu, Monika Neverauskaitė, naujojo cirko savaitgalis, šiuolaikinis cirkas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai