Laikas.lt
Spalio 2–3 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre pristatoma premjera „Tamsos žaidimas“ (iš anglų kalbos vertė Aivaras Mockus) pagal amerikiečių dramaturgo Carloso Murillo pjesę.
Spektaklio režisierius – Darius Rabašauskas, kuris yra pastatęs spektaklių Klaipėdos dramos teatre, taip pat Kauno mažajame teatre. Valstybiniame jaunimo teatre režisierius stato spektaklį pirmą kartą. Spektaklyje vaidins Jaunimo teatro aktoriai: Simonas Storpirštis, Ignas Ciplijauskas, Jonė Dambrauskaitė ir Dovilė Šilkaitytė. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė, kompozitorius – Jonas Jurkūnas.
Jaunimo teatras planuodamas rudens sezono premjeras neužmiršo į repertuarą įtraukti spektaklio jaunimui ir nusprendė publikai pristatyti amerikiečių dramaturgo C. Murillo 2005 m. parašytą pjesę, originaliu pavadinimu „Tamsos žaidimas arba istorijos bičiukams“ (angl. „Dark Play, or Stories for Boys“). Pjesė sukurta remiantis tikra, Didžiojoje Britanijoje nutikusia, pagaulių istorija, kuri prasidėjo internetinėje erdvėje ir baigėsi policijos nuovadoje. Pagal šią pjesę jau sukurti spektakliai Čikagoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, o dabar – Lietuvoje.
Tamsos žaidimas – tai toks žaidimas, kai ne visi jame veikiantys asmenys žino, jog yra žaidėjai. Viena patogiausių erdvių žaisti tokius žaidimus – tai interneto pokalbių svetainė, kur gali apsimesti bet kuo. Vienoje tokių pokalbių svetainių paauglys Adamas paskelbia: „Aš noriu patirti meilę“. Šį jo prisipažinimą perskaito kitas pokalbių svetainės lankytojas Nikas ir nusprendžia pažaisti. Nikas apsimeta mergina, vardu Reičel, ir bendrauja su Adamu, tikinčiu, jog tikrąją meilę galima sutikti ir virtualioje erdvėje. Niko sukurtoji Reičel atrodo ideali ir puikiai tinkanti naiviajam Adamui, taigi šis netrunka įsimylėti. Situacija įkaista, kai Adamas primygtinai maldauja savo virtualios mylimosios Reičel susitikti. Tuomet Nikas sukuria dar vieną personažą – Reičel patėvį, atseit, prieštaraujantį jaunuolių santykiams, bei Reičel brolį, kuriuo apsimeta pats, ir pakviečia Adamą į savo namus, žadėdamas, jog jo „sesuo“ tuoj grįš…
Spektaklio režisierius Darius Rabašauskas teigia, jog nei pjesė, nei spektaklis, nėra tik pokalbis apie socialinių tinklų vartojimą. „Apie patį internetą kalbėti nėra prasmės. Jis jau yra mūsų gyvenimuose ir nieko čia naujo nepasakysi. Virtuali erdvė – tik aplinkybės, kuriose susitinka herojai. Įdomu tai, ką tos aplinkybės lemia, ir ką jos padaro su žmogumi. Visi kažkuria prasme norime būti kažkuo kitu ir matome save kitaip, negu mus mato kiti. Esame patys save susikūrę. Taigi, realybė yra mūsų kūryba. O virtuali realybė gali atskleisti mūsų kitas puses, apie kurias patys nežinom. Kartais tai gali būti tamsa. Ar ji baugina, ar jos verta bijoti? Gali pripažinti, kad turi tamsių pusių ir su tuo ramiai gyventi. Gali tai tamsai pasiduoti arba ne“, – kalbėjo premjerinio spektaklio režisierius.
Įdomu tai, kad rašydamas pjesę, C. Murillo konsultavosi su Kalifornijos universiteto studentais. O Vilniuje, „Tamsos žaidimo“ repeticijose lankėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijos vyresnių klasių moksleiviai bei psichologai. Paklaustas, ar buvo naudingi tie susitikimai režisierius atsakė, kad taip, „jie patvirtino, jog einame teisingu keliu“.
C. Murillo pakalbintas Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjos Gintės Pranckūnaitės sakė, jog ypatingai džiaugiasi šiuo pastatymu Lietuvoje ir linki kūrybiniai grupei sėkmės. Autorius taip pat pabrėžė, jog nenorėtų, kad spektaklio pagrindinė žinia būtų tai, jog internetas yra blogio nešėjas. „Tiesa sakant, aš myliu internetą, ir tikiu, kad jis visam laikui transformavo pasaulį, kaip kažkada tai padarė spausdinimo mašinos, – teigia C. Murillo, –Tikiuosi, jog spektaklio kūrėjai susikoncentruos į tai, kokie pažeidžiami yra šios istorijos herojai – paaugliai, ieškantys savęs, bandantys suvaldyti meilę, vienišumo jausmą ir didžiulį žmogiško ryšio troškimą. Manau šie dalykai yra universalūs ir artimi tiek Lietuvos, tiek Amerikos publikai“.
Carlosas Murilo (Carlos Murillo) yra amerikiečių dramaturgas, kurio darbai statomi tiek jo gimtinėje, tiek užsienio šalyse. Tuo metu, kai nerašo pjesių, C. Murillo dirba dėstytoju, itin mylimu savo studentų. Be to, jis vadovauja DePaul universiteto Teatro mokyklos Pjesių rašymo skyriui. C. Murillo pjesės išsiskiria tuo, jog jų veikėjai autoriaus dažnai įtraukiami į nepaprastus, kraupius, baugius, pavojingus įvykius. Tokiu būdu žiūrovai yra priverčiami atsigręžti į tamsiąją savo pusę, pažvelgti į savo sielos užkaborius.