Laikas.lt
Dovilė Raustytė
2014-tas ruduo atėjo greičiau nei tikėtasi. Kartu su juo kompiuterio ekrane anksčiau nei kasmet prasidėjo ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Dėkoju „Skalvijai“ už suteiktą galimybę jau rugpjūtį pasidalinti su jumis įspūdžiais apie būsimos programos filmus.
Taigi prisimindama festivalių metu gelbstinčią apžvalgos formą, pristatau dalelę pojūčių, aplankiusių žiūrint išties netradicišką filmą „Manakamana“.
„Manakamana“, rež. Stephanie Spray ir Pacho Velez, JAV, Nepalas, 2013, 117 min.
Siužetas
Visi esate sėdėję priešais kitą keleivį autobuse ar traukinio kupė ir žinote tą jausmą, kai kartais nėra kur dėti akių. Šįkart jūsų pakeleiviai – norintieji patekti į Nepale, 1 302 metrai virš jūros lygio, esantį Manakamana kaimą. Į čia esančią šventyklą kasdien plaukia galybė turistų ir piligrimų. Taigi nežinia, kas taps jūsų bendrakeleiviais funikulieriuje. Kelionė juo trunka 10 minučių, lygiai tiek, kiek sukasi 16 mm juostos ritė. Ja ir filmuojamas šis 11 reisų – tai aukštyn, tai žemyn – besivėžinantis filmas. Iš funikulieriaus pokalbių nuotrupų pinasi šio nepaprasto krašto istorijos, skleidžiasi jos gyventojų būdas. Sakralumas ir mašinos susivienija tam, kad išryškėtų tūkstantmečių panorama.
Pliusai
Labai tikėtina, kad perskaitę aprašymą, laikiusieji rankose kamerą ir bent kartą per metus ištrūkstantys iš Lietuvos, pagalvosite: „ir aš taip galėčiau“. Įsėdi į funikulierių, nuspaudi įrašymo mygtuką ir lauki, kol įlips kuo nors išsiskiriantys nepažįstamieji. O kadangi europiečiui Himalajų ir aplinkinių vietovių gyventojai dėl kultūrinių skirtumų jau savo egzistavimu neįprasti, sėkmė lengva ir garantuota. Gali pasirodyti, kad medžiaga nufilmuota per vieną dieną, tiesiog pasivėžinus funikulieriumi pirmyn ir atgal. Tačiau dar prieš tai Pacho Velez keletą metų gyveno Nepale, bandydamas perprasti vietos žmones bei Manakamanos svarbą jiems. Jis drauge su savo kolege išmaišė Nepalo kaimus bendraudami su jų gyventojais, stengdamiesi su jais kuo labiau suartėti, kad sėdint funikulieriuje priešais kamerą įtampos būtų kuo mažiau.
Minusai
Šis filmas – meditacija. Tad mėgstantys ekrane intensyvų veiksmą ar norintys išgirsti palaipsniui plėtojamą istoriją gali ir nusivilti. Tačiau vargu… Kiekvieną kartą įlipant naujiems pakeleiviams pažadėdavau sau suskaičiuoti, kiek laidus laikančių stulpų pravažiuoja funikulierius. Garsas kiekvienoje iš stotelių vis primindavo, kad skaičių seniai pamečiau. Tad atidėdavau tai kitam įsėdimui. Pasirodžius titrams, sumos taip ir neturėjau.
Būtinai rinkis šį filmą, jei bijai aukščio ir svajoji apie kelionę į Nepalą. Iš aukščiau daug kas atrodo gražiau, o kelionės planai po filmo nejučia gali smarkiai suintensyvėti.
Įdomus faktas
Iki 1998 m. patekti į šį kaimą buvo galima tik pėsčiomis. Kopimas užtrukdavo apie 3 valandas. Vėliau, atsiradus funikulieriams, kaip jau minėta, 2 km 800 m yra įveikiami per 10 minučių. Vietiniams ši paslauga kainuoja maždaug 5 doleriai, o turistams – maždaug 15 dolerių. Atskiras mokestis yra ir ožkoms – maždaug 2 doleriai. Tačiau bilietas – tik į vieną pusę. Atgalinio vargšelėms neprireikia, nes keliauja jos ten ne gamtovaizdžiu grožėtis ir tikrai ne melstis. Kalbama, kad seniau, kuomet nebuvo funikulierių, deivės Bhagwati garbei buvo liejamas ne tik gyvulių, bet ir žmonių kraujas.
Apdovanojimai festivaliuose
- Tarptautinis Buenos Airių kino festivalis – didysis prizas sekcijoje „Avangardas ir 0žanras“ (2014).
- Tarptautinis „RiverRun“ kino festivalis – apdovanojimas už geriausią režisūrą (2014).
- Tarptautinis Lokarno kino festivalis – didysis prizas „Auksinis leopardas“ (2013) ir specialusis konkurso „Cineasti del Presente“ žiuri prizas (2013).
Apie režisierius
- Stephanie Spray – kandidatė į daktaro laipsnį ir Harvardo universiteto dėstytoja, Stephanie Spray taip pat yra kino kūrėja, fonografė ir antropologė, savo darbuose besigilinanti į socialinės estetikos ir meno sąveiką kasdieniame gyvenime. 1999 m. Nepale pradėjo studijuoti muziką, religiją bei kalbas ir nuo tada daug laiko praleido su vietine bendruomene praktikuodama „klajojimo“ meną (dhulna jāne).
- Pacho Velezo darbai balansuoja tarp etnografijos, eksperimentinio pasakojimo ir politinės dokumentikos. Savo filmuose, kurie skirtingi tiek turiniu, tiek forma, jis gilinasi, kaip gali būti kūrybiškai reaguojama į globalizacijos sukeltus pokyčius. Gyvena Niujorke, dėsto kiną ir dizaino etnografiją.
Įvertinimas (iš 5 balų)
4, nes iki tobulybės pritrūko, bet išskirtinai etnografiškas pasakojimas tikrai vertas stipraus ketverto.