Prieš dvi dešimtis metų į Lietuvą atkeliavo tokia juokinga ir daugeliui nesuprantamos veislės kalaitė – Valų korgis pembukas. Daugeliui šis šuo buvo panašus į kiemsargiuką ir jo pasirodymas parodose sukeldavo nuostabą, o pažinus charakterį, ir susižavėjimą: „Žiūrėk, kokia mažutė, bet elgiasi kaip tikras šuo.“
Taigi, šiek tiek istorijos. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad Valijos (Velso) krašto šunys pirmą kartą paminėti prieš daugiau nei tūkstantį metų. Niekas negali tiksliai pasakyti, ar vietinių šunų kilmei įtakos turėjo 1107 metais karaliaus Henriko I kvietimas Anglijos flamandų audėjus įsikurti Valijoje ir jų atsivežti šunys šiperkės. Kita versija – vikingai, išsilaipinę britų salyne, turėjo nedidelių trumpakojų šunų, panašių į valhundus. Tačiau jau prieš tai pietų Valijos karalius Hywel Dda, šalies reformatorius, išleido pirmąjį Valijos įstatymų sąvadą, reikšmingą ūkininkams. Jame minimi fermų gyvuliai, tarp jų svarbią vietą užima šunys: „Suaugusio šuns ir jaučio vertė – tapačios.“ Trupakojai šunys jau tada dirbo savo darbus. Jų pareiga buvo suvaldyti galvijus, neleisti jiems eiti į kaimyno laukus ar ginti bandą link nurodytos vietos.
Trumpam atsitrauksime nuo istorijos. Pirmą kartą pamatę korgį žmonės šypsosi ir klausia, ar čia tikrai aviganis? Taip, tai aviganis, lietuviškai arba kitaip, ganymo šuo. Jo trumpos ir labai stiprios galūnės bei lankstus kūnas rieda kaip kamuoliukas palei galvijus, arklius ar avis. Ypač kai vietovė kalnuota, gumbuota ir nelygi. Nuspirti tokį šunį sunku, o korgis moka kąstelti už galūnių, reikalui esant, pašokęs ir į kitas vietas
Valijos šunys ne tik ganė ir saugojo galvijus bei arklius, jie saugojo namus, talkino medžioklėje, prižiūrėjo vaikus. Nemažai padavimų byloja apie mažų žmogučių elfų, fėjų ir burtininkų pagarbą korgiams. Ar matėte, kad bet kurios spalvos korgis turi mažytę žymę nuo balno? Tai fėjų ženklas.
XIX amžiaus antroje pusėje Valijos krašto įspūdingose šventėse pramogaudavo ir varžydavosi ūkininkai: šeimininkės konkuruodavo su savo pyragais ir citrinų sufle, o vyriškiai – kurio geresnė galvijų banda. Ūkininkų mugėse raibo akys nuo arklių, galvijų, avių ir šunų, kurie buvo neatskiriami bandų palydovai. XX a. pradžioje šie nedidukai aviganiai jau pasirodė Londone (kaip ūkininkų mugių dalyviai). Tuomet Londone į juos dėmesį atkreipė kinologai. Juos sudomino ši veislė – Valų korgiai, ir beuodegiai pembrukai, ir uodeguoti kardiganai. Tačiau veislės dar kiek laiko nebuvo atskirtos ir tik 1935 metais abi veislės gavo savo pavadinimus: Valų korgis pembrukas ir Valų korgis kardiganas. Ir būtų šios veislės vienodai mylimos ir gerbiamos, vienodai ganytų ir dirbtų žmogaus labui, bet…
1933 metais Didžiosios Britanijos karalius Jurgis VI nupirko savo dukrelei Elžbietai, Velso princesei mažiuką korgį Dukį. Valų korgį pembruką. Kilmingą, su dokumentais, iš Rozavel veislyno. Dabar jį žino visa Anglija ir ne tik – Rozavel Golden Eagle. Ir mažytė Elžbieta tapo karaliene Elizabeth II ir korgiai pembrukai tapo įžymybėmis. Dukis dalyvaudavo karaliaus dukrų žaidimuose, tapo Valijos ir krašto patriotizmo simboliu, užkariavo visų širdis, rūmus ir netgi dalyvaudavo oficialiose ceremonijose. Todėl nieko nuostabaus, kad karališka svita Dukiui surado gyvenimo draugę. Taip į Bekingemo rūmus atkeliavo Rozavel Lady Jane, o 1938-ųjų žiemą, Naujųjų Metų išvakarėse, gimė pirmieji „karališkieji“ korgiai.
Karalienė Elžbieta II ir dabar lieka ištikima korgiams pembrukams. Jie kartu kelionėse, rūmuose ir net per priėmimus. Ne veltui daugelyje filmų apie karalienę – ar tai būtų rimtas dokumentinis, ar tai būtų komedija, ar tiesiog globalinės katastrofos pavaizdavimas, – prie karalienės greta korgis pembrukas. Per tiek metų Jos Didenybės šunys ir dalyvaudavo parodose, ir buvo veisiami pagal visus KC reikalavimus. Tiesa, pastaraisiais metais korgiai „pagadino“ Bekingemo rūmų taksus ir gimė dorgiai.
Šiais laikai Valų korgis – šeimos šuo, puikus draugas ir palydovas. Nori daug vaikščioti ar bėgioti, bus greta, nori eiti į turistinį žygi, lydės, nori tiesiog tingėti ir žiūrėti televizorių, priguls greta, pageidautina ant lovos ar fotelio. Puikiai plaukia, mėgsta žaidimus, mielai dalyvauja šunų dresūros ar vikrumo varžybose. Visą savo ilgą gyvenimą išlieka šiek tiek vaikiški, kaip maži šuniukai, mėgsta žaisti, išdykauti, šypsotis ir murmėti savo kalba šeimininkui būtas ir nebūtas istorijas.
Liepos 12 dieną vyks šių mielų trumpakojų aviganių specializuota paroda. Tai jubiliejinė paroda, skirta 20-mečiui Valų korgių veislės atsiradimui ir Lietuvos žmonių širdžių užkariavimui. Užsiregistravo ir savo grožį demonstruos veik 80 korgių. Teisėjaus teisėja iš Anglijos Amanda Rees, kurios korgių pembrukų veislynas „Stadwen“ yra Valijos žemėje!
Kiekvienais metais Korgių parodos pasižymi ypatinga, šunų savininkių ir juos demonstruojančių damų apranga, privalu skrybėlaitės. O prie skrybėlaičių jau ir apranga derinama. O vyrai… Privalo siekti damų tobulybės, kiek fantazijos užtenka.
Ši paroda vyksta nepaprastai gražioje vietoje, Trakų rajone, prie Margio ežero. O kitą dieną, liepos 13-ąją, visi korgiai galės dalyvauti avių ganymo testuose, bandys savo prigimtines savybes.
Straipsnio autorė: Tarptautinės kategorijos teisėja, Valų korgių mėgėjų klubo prezidentė Livija Zizevskė