Kęstas Nevera
Vėl vasara. Tai reiškia du dalykus – vasaros terasas ir festivalius. Du viename? Prašom.
Satta festivalis šiemet žengė į Latviją. Ta proga, iki festivalio likus maždaug dviem mėnesiams Rygoje ir Vilniuje koncertavo elektronikos duetas Mount Kimbie. Prieš ketverius metus šie britai grojo jau legendine tapusioje Šventosios estradoje. Tuomet dėl kažkokių man pačiam nesuprantamų priežasčių praleidau jų pasirodymą. Vėliau, gyvendamas posattinėje nostalgijoje visą mėnesį klausiau Mount Kimbie albumo ir graužiausi.
Negalėjau dar kartą gyvenime padaryti tos pačios klaidos, todėl ketvirtadienį atsidūriau prie Vilniaus mokytojų namų vasaros terasos vartų. Viduj, pagal Facebook evento pasižadėjimus turėjo būti 1,1 tūkst. žmonių. Tačiau buvo gal trečdalis tiek. Vis dėlto dažni rankų paspaudimai ir švelnus vasaros brizas priminė, kad Satta ir jos atmosfera, kai esi draugas tarp draugų, nuteikė itin pozityviai.
Kalbant apie patį festivalį, kažkas yra taikliai pasakęs, kad tai yra 4 dienos, kurių lauki visus metus ir per kurias pamiršti, kur dirbi ir kad egzistuoja kažkokios problemos. Kitaip tariant, tai yra tas savaitgalis metuose, kai tikrai atsipalaiduoji.
Taip ir čia, eilės prie baro pagriebti po gėrimą, lengvi pašnekesiai „ką tu?“, trumpos naujienos, vasaros planai, kuriuose, žinoma, Satta, ir koncertas prasideda.
Prieš Mount Kimbie koncertavo puikų EP ką tik išleidę Without Letters. Deja, jų šou teko praleisti. Tačiau, manau, kad nusivylusių nebuvo. Iš paskutinio kūrinio buvo galima spręsti, kad terasoje kiek trūksta garso, bet, kai nuskambėjo pirmi Mount Kimbie garsai, viskas stojo į savo vietas.
Ant scenos – trys veikėjai (Dominic Maker ir Kai Campos, ir būgnininkas), kurie viso koncerto metu keitėsi gitara ir mikrofonu. Nebūčiau nustebęs, jeigu ir prie būgnų būtų sėdę pamainomis. Man jų muzikoje visada labiausiai patiko, kaip netikėta – ritmas, melodija ir žema boso linija. Esminiai muzikos elementai, bet Mount Kimbie kūryboje jie labai stipriai skamba atskirai, kartu sudarydami tvirtą ir hipnotizuojančią visumą. Mount Kimbie kabina iki savaime besiraitančių kojų pirštų. Visiškai sattiška muzika.
Užkabino, aišku, ir Vilniuje. Minia linguojančių, šokančių ir judančių žmonių, tarp kurių stovėdamas pradedu save žnaibyti „ar čia ne Satta?“. Gaivus vasaros vėjas perbėga mano veidu. Taip pat, kaip Smiltynėje, taip pat, kaip Šventojoje, kaip Būtingėje. Taip pat bus ir Papėje. Aš perbraukiu per plaukus pirštais, ieškodamas galvoje prikibusio Baltijos paplūdimio smėlio. Atsipeikėju – jo ten nėra, juk čia ne Satta, o sostinės senamiestis. Bet aš į šitą atmosferą grįšiu jau rugpjūtį, kaip grįš ir visi šitie žmonės. Kaip grįš ir Mount Kimbie. Kažkada. Tikiuosi.