Adomo kostiumu Lietuvos scenoje debiutavęs A. Mulokas: „Neradau priežasties dėvėti drabužius“ (interviu)

Eglė Kirliauskaitė
I. Jautakytės ir D. Matvejevo nuotr.

Yra dalykų, kurių palaukti verta. Interviu su „Naujajame Baltijos šokyje“ pasirodžiusiu Andriumi Muloku teko laukti mėnesį. Šokėjas ir choreografas, Lietuvos publikai pristatęs prieštaringą savo darbą „Criseless“, tuoj po viešnagės gimtinėje skubėjo į jo namais tapusią Olandiją, o atsakyti į ne vieną po minėtojo performanso kilusį klausimą laiko surado tik viešėdamas Jungtinėse Amerikos valstijose. Jei teko stebėti vaikino pasirodymą, jo tikrai nepamiršote: pradžioje Andrius publikai pasirodė visiškai nuogas (neskaitant peruko bei kepuraitės), vėliau į orą mėtė nešiojamąjį kompiuterį, vaikščiojo su nematomais aukštakulniais, kalbino žiūrovus ir galiausiai viską vainikavo savotišku šokiu užrištomis akimis su vienu iš jų. Noras šokiruoti? Naujo požiūrio paieškos? Humoras? Farsas? O gal – tikrasis menas? Tokie ir panašūs klausimai turbūt kankino ne vieną, tad nusprendėme baigti šias kančias ir paklausti paties Lietuvoje dar mažai žinomo autoriaus.

Tavo pasirodymas „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo vienas ekstravagantiškesnių. Tai – tavo debiutas Lietuvos scenoje?

Taip.

Smalsu sužinoti, kokių atsiliepimų sulaukei po jo...

Sulaukiau teigiamų, neigiamų ir įvairiausių suglumusių reakcijų. Man jos visos vienodai svarbios.

Daug nuogo kūno, provokavimo, improvizacijos ir mažiau gryno šokio. Visi tavo darbai remiasi panašia formule?

Kūnas kaip įrankis – ar jis būtų naudojamas nuogas, ar kostiumuotas, tai nulemia pats konceptas. Pirmojoje performanso dalyje sukūriau interaktyvią instaliaciją, kur žiūrovai patys nutarė mane apnuoginti. Tai buvo jų pačių sprendimas: palikti mane stovėti, kabėti prisidengusį ausinėmis ir
tenkintis mano sukonstruotu vaizdu, ar, jį išardžius – nuėmus nuo mano juosmens ausines – išgirsti  per televizoriaus ekranus transliuojamą garsą ir taip erdvėje sukurti naują kontenpliaciją. Mane labiausiai domina kiekvieno žmogaus individualūs sprendimai, o ne masinė nuomonė. Sukūriau interaktyvią struktūrą, kur pradžioje publika galėjo laisvai naviguoti erdvėje, rinktis jiems norimą poziciją, vietą ir veiksmus.

Mano kūryba dažnai balansuoja tarp šokio, teatro ir instaliacijos. Ieškau naujų komunikavimo priemonių, kurios retai būna pagrįstos vien šokio judesiais.Vyrauja ir kiti elementai, kaip,  pavyzdžiui, tam tikri objektai, kurie gali būti ne mažiau komunikabilūs nei pats atlikėjas. O dialogosu publika metu gimsta  improvizaciniai momentai, kurių nepraleidžiu ir bandau panaudoti kaip netikėtai atsiradusią medžiagą sukurti naujai situacijai.

Ar jaukiai jautiesi nuogas stovėdamas prieš žiūrovus? Juk bent mūsų šalyje tai – tam tikras tabu.

Jei atvirai, tai nei jaukiai, nei nejaukiai. Pirmojoje dalyje nedėvėjau kostiumo, nes niekaip neatradau tam priežasties. O galiausiai tai būtų konfliktavę ir su pačiu konceptu.

Kaip šiuolaikinio šokio performansuose nepasiklysti: juk vieni – tik farsas, tik forma, kiti iš tiesų neša kažkokią mintį?

Mane liūdina kai kurie šiuolaikinio šokio kūrėjai, darantys suvenyrus ir vadinantys juos meno kūriniais. Pasirenkamos plačiai naudojamos šabloninės formos, į kurias bandoma įsprausti bejausmį turinį. Manau, svarbu, kad šiuolaikinio meno kūrėjas daugiau rizikuotų ir eksperimentuodamas nebijotų apvilti. O kartais galvoju, kad teisė klysti netgi tapo didesniu tabu nei, tarkim,
nuogo kūno demonstravimas.

Ar pats girdi kaltinimų, jog tavo pasirodymai – tik noras šokiruoti?

Iki šiol negirdėjau tokio tipo kaltinimų. Jeigu kažkam pasirodė, kad savo darbais siekiu tik šokiruoti, vadinasi, pagrindinė mintis liko neperskaityta. Dėl to prisiimti atsakomybės nevengiu ir aš pats.

Ar įtraukdamas žiūrovus į savo pasirodymus nerizikuoji? Juk turbūt tik maža dalis jų nori būti nutempti ant scenos ar atkreipti visos publikos dėmesį...

Mano darbuose žiūrovas rizikuoja ne mažiau, nei pats atlikėjas. Pasitikėdamas visiškai nepažįstamu žmogumi iš publikos, siekiu sukurti tą vienintelį ir nepakartojamą momentą. Tuomet iškyla
klausimas, kokio tipo atsakomybę abu viliamės prisiimti, kai esame stebimi publikos.

Lietuvoje studijavai vaizduojamuosius menus, architektūrą. Kaip tavo gyvenime atsirado šokis? Gal dėl jo ir išvažiavai į užsienį?

Studijuodamas architektūros specialybę Vilniaus dailės akademijoje, sutikau dėl šokio pamišusią
Loretą Juodkaitę ir greitai pamišau ir aš. Mečiau architektūros studijas ir nedelsdamas išvykau į Suomiją studijuoti šiuolaikinio šokio. Supratęs, kad noriu būti ne tik atlikėju, bet ir šokio kūrėju, po pusmečio susiradau choreografijos mokyklą Amsterdame (School For New Dance Development –SNDO), o po šešių mėnesių ten jau studijavau.

Kuo gyvenimas, darbas Olandijoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? Kaip atrodo įprasta tavo darbo diena?

Esu įsikūręs Amsterdame – ten likau gyventi po studijų. Tiesa, dažnai tenka keliauti su šokio spektakliais ar kūrybos metu apsistoti įvairiose užsienio šalyse. Šiuo metu trijuose šokio projektuose esu atlikėjas, nors daugiausiai dėmesio bei laiko stengiuosi skirti asmeninei kūrybai. Žinoma, nutinka ir taip, kad pasirodymai „sukrenta“ vienu metu ir tada jau prasideda tikras „šokio maratonas“. Yra buvę, kad vakare turėjome šokio premjerą Vokietijoje, tada anksti ryte išskridau į Braziliją, kur laukė trys pasirodymai su kitu šokio projektu, o po kelių dienų – dar keturi pasirodymai Europoje. Viskam pasibaigus pakirto gripas – akivaizdus persidirbimo rezultatas.

Savo kūrybiniu periodu nesilaikau režimo, viską darau gana spontaniškai: valgau, ilsiuosi, šoku, rašau, stebiu, peržiūriu vaizdo medžiagą, improvizuoju. Labai daug laiko skiriu eksperimentams, įvairiems ieškojimams, kol galiausiai prisikasu prie to, kas man atrodo tikra. Jaučiu savotišką
priklausomybę visam šiam paieškos procesui, galiu begales laiko praleisti improvizuodamas, ieškodamas tinkamo judesio, tikslios fizinės formos norimai idėjai išreikšti. Olandijoje turiu daug draugų šokėjų, menininkų, kurie neretai dalyvauja mano kūrybinių darbų procese. Labiausiai vertinu tai, kad iš jų galiu gauti profesionalią kritiką. Lietuvoje yra tekę repetuoti „Menų spaustuvės“ patalpose (tikrai nuostabi erdvė), bet čia beveik nieko nepažįstu.

Jautei spaudimą iš tėvų, artimųjų, jog pasirinkai „nelabai rimtą“ šokėjo karjerą?

Tėvai galvojo, kad kvaila architektūros studijas iškeisti į šokį. Pradžioje jie manė, kad bet kuri meno sritis man nėra tinkama, mat šeimoje nebuvo nei menininkų, nei tuo labiau šokėjų. Nors man  asmeniškai niekada nereikėjo patvirtinimo, kad esu menininkas. Kiek pamenu, įvairiausiomis priemonėmis ir būdais kūriau visą gyvenimą.

Ar Andrius scenoje ir Andrius gyvenime – du skirtingi žmonės?

Andrius scenoje ir yra Andrius gyvenime tik su savo skirtingų identitetų kolekcija. Nors dažnai iškyla klausimas, kur prasideda ir baigiasi riba tarp realybės bei fikcijos. Savo pasirodymų metu siekiu sukurti „tikrą“ situaciją, kur žiūrovas yra aktyviai įtraukiamas į veiksmą scenoje (jei
tokia iš vis egzistuoja), o potencialūs jo veiksmai gali stipriai nulemti performanso eigą. Man  svarbu užmegzti tiesioginį ryšį su publika bei stebėti, kur ir kada nubrėžiame ribas patys sau bei kitiems.

Kokiais pasiekimais, įvertinimais labiausiai džiaugiesi?

Atvirai sakant, sunkiai tenkinuose tuo, kas būna visiems lengvai prieinama. Susikuriu  vadinamųjų „neįmanomų užduočių” sąrašą ir, jei pavyksta nors vieną iš jų igyvendinti, jau didelis pasiekimas. Čia toks psichologinis žaidimas su pačiu savimi, nes pats procesas dažniausiai nukreipia mane
visiškai netikėta ir neretai dar įdomesne linkme. Taip atsiranda naujos galimybės ir prasideda nauji išbandymai. Taip pat tas adrenalino poreikis, kai ėjimas į nežinomybę gali pasibaigti sėkme arba nesėkme. Kaip ir naujajame savo darbe „Criseless”, nesėkmingus, krizinius momentus paverčiu priežastimi žengti naują žingsnį. Susidūrimas su nuopuoliu dar nereiškia, kad
įvyko krizė, tai labiau primintų kelionę permainingo oro sąlygomis, kai išgyvenimui tiesiog reikia tinkamos amunicijos. Toks diskomfortas mane skatina kurti naują realybę, ieškoti naujų formų, kvestionuoti įsišaknijusias konvencijas, mesti iššūkį nusistovėjusioms normoms ir taip plėsti naujų galimybių ribas.

Kokių svajonių, planų turi?

Šiuo metu kaip tik viešiu Niujorke, kur jau seniai svajojau pristatyti savo kūrybą. Susitikimas su įvarių tautų publika mano atvėju labai praturtina patį darbą ir padeda geriau suprasti, kas veikia, o kas – nelabai. Iš esmės, tikiu, kad viskas gali būti pasiekiama, jei tik tos svajonės priklauso tau,  jei nebandai gyventi kitų svajonėmis.

 

Andrius Mulokas, choreografas, eglė kirliauskaitė, festivalis, Naujasis Baltijos šokis, šiuolaikinis šokis, šokėjas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai