Postroko grupė „God Is An Astronaut“: „Kiekvienas gali būti astronautas“ (interviu, foto)

Laikas.lt
Tekstas ir nuotr. Jorės Janavičiūtės

Gegužės pabaigoje Vilniuje nugriaudėjo įspūdingas antrą kartą Lietuvoje viešėjusių airių postroko grupės „God Is An Astronaut“ (GIAA) koncertas. Kaip išdavė organizatoriai, grupės teigimu tai buvo geriausias jų turo koncertas. Sakykite, ką norite: gal tai tik mandagumas, bet sunku būtų nuginčyti, kad koncerto metu buvo tikrai karšta... Tikrąja to žodžio prasme. O grupės klavišininkas ir gitaristas Jamie Dean koncerto pabaigoje netgi paliko sceną ir su savo gitara dūko minioje.

Šis koncertas toli gražu nepriminė ankstesnio GIAA turo koncerto prieš pusantrų metų, kurį teko matyti Helsinkyje (3 dienos prieš grupei pasirodant Vilniuje). Jei Suomijos sostinėje publika ramiai klausėsi GIAA koncerto lengvai „plaukiodami“ po savo pasaulius, tai šis koncertas Vilniuje buvo tikrų tikriausias roko koncertas... Šio turo metu grupė atsisakė vizualų, organizatoriai Vilniuje parūpino įspūdingą apšvietimą, o naujausiame albume „Origins“ gana smarkiai pasikeitė grupės skambesys. Apie tai, postroką apskritai ir kitus kosminius dalykus kalbame su grupės nariais J. Dean ir gitaristu Torsten Kinsella.

Pradėkime nuo jūsų naujo albumo. Ankstesniuose interviu esate minėję, kad jis vadinasi „Origins“, nes tai yra sugrįžimas prie grupės ištakų. Kokios jos?

Torsten: Sugrįžome prie muzikos, kokią norėjome kurti, kai negalvodavome apie nieką kitą tik muziką. Prieš tai, kol pasivadinome GIAA, mūsų grupės dvasia buvo kurti sau. Natūralu, kad per dešimt metų scenoje pradedi galvoti apie tai, ko tavo gerbėjai tikisi iš tavęs. Bet man pradėjo darytis pernelyg ankšta ir aš pagalvojau, kad būtų gerai grįžti į pradžią ir tiesiog kurti muziką tik sau, negalvojant, ko žmonės iš mūsų nori. Todėl albumą ir pavadinome „Origins“.

Kuo tai sugrįžimas prie ištakų skambesio požiūriu?

Torsten: Tai nėra sugrįžimais prie ištakų garso požiūriu. Tai ištakos albumo dvasia. Tai dar svarbiau nei garsas.

Jūs taip pat esate minėję, kad albumas buvo kuriamas kiek kitaip nei ankstesnieji įrašai...

Torsten: Tai labai paprasta. Pradžioje sukūrėme garsus, o po to lyg skulptūras lipdėme dainas. Senoji technika buvo parašyti dainas su akustine, elektrine gitara, pianinu ir tuomet jas „aplipdyti“ garso efektais. Taigi trumpai tariant – garsai buvo pirmiau ir albumas buvo kuriamas lyg skulptūra, taigi kūrybos procesas buvo atvirkštinis ankstesniajam.

Labiausiai akcentuojamas naujas dalykas šiame albume yra gana ryškus vokalas. Kodėl nusprendėte jį naudoti?

Jamie: Norėjome pabandyti ką nors naujo. Manau, kad vokalas suteikia „žmogiškojo“ elemento mūsų instrumentinei muzikai. O kai jis yra gyvo pasirodymo metu, žmonės labiau susitapatina su muzika. Neturėjome intencijos, kad vokalas būtų ryškus garsas, jis labiau veikia kaip tekstūra.

Torsten: Vokalas suteikia garsui spalvų. Jei kiekviena daina būtų instrumentinė, galiausiai jos taptų labai monotoniškos. Manau, naujos dainos puikiai dera su ankstesnėmis, kurių struktūros labiau primena „ramumą prieš audrą“, o naujosios yra daug staigesnės, nors yra ir pora išimčių. Jos sunkesnės, pirmapradiškesnės, trumpesnės savo struktūromis. Jos suteikia įvairovės mūsų koncertams. Išleidę albumą daug daugiau koncertavome ir, man atrodo, žmonės keičia nuomonę apie mūsų koncepciją. Anksčiau mūsų muzikoje vyravo sintezatorių, gręžiantys gitarų garsai ir pan. Žinote, žmonės labai dažnai turi išankstinį nusiteikimą, kaip postroko įrašai turi skambėti.

Kaip šio jūsų albumo skambesys susijęs su jūsų asmeniniais išgyvenimais? Kuo šiuo aspektu šis albumas skiriasi nuo ankstesnių?

Torsten: Manau, viską susumavus, šio mūsų albumo nuotaika truputį pozityvesnė. Per dešimt metų būta visko, bet, mano nuomone, buvome „optimistiškesni“, kai kūrėme „Origins“, kas ir atsispindi muzikoje. Dvi dainos „The Last March“ ir „Weigthless“ buvo sukurtos tamsesniais laikais. Nors ko gero ir „Light Years From Home“.

Jamie: Taip pat „Strange Steps“.

Torsten: Bet visi kiti buvo parašyti geros nuotaikos. „Calistoga“, „Exit Dream“, „Transmissions“... Daugiau eksperimentavome ir tiesiog gaudėme gerus „vaibus“. Apskritai, tai daug pozityvesnis albumas.

Seniai įdomus vienas dalykas apie postroką. Kartais atrodo, kad šis žanras turi tam tikrą „ideologiją“...

Jamie: Na, mes stengiamės nesekti jokia ideologija...

Gal pasakysiu ir labai abstrakčiai, bet turiu galvoje, kad, pavyzdžiui, siekimas perduoti teigiamą „vaibą“ gali būti tam tikra „ideologija“...

Torsten: Na, nekuriame dainų galvodami apie kokią nors konkrečią formulę. Jei būtų galima formuluoti, kokią nors ideologiją, slypinčią už muzikos, tai idėja būtų mėgti muziką, paremtą gryna emocija. Kiekviena daina yra tam tikros emocijos reprezentacija, o ne tik gražios melodijos. Viskas paremta tikru jausmu. Galbūt dėlto žmonės sugeba sietis su šia muzika. Kartais tu gali daugiau pasakyti muzika nei žodžiais... Taigi jei yra ideologija, galbūt ji yra tam tikrame emociniame lygmenyje.

Postrokas, o ypač jūsų kuriama muzika, susijusi su erdve ir laiku...

Torsten: Jei tu paimtum ir šiuo aspektu peržiūrėtum visas postroko grupes, tai, pavyzdžiui, „65daysofstatic“ muzikoje visiškai nėra erdvės pojūčio. Jų muzika labiau maniakiška, industrinė. „Russian Circles“ taip pat nesuteikia erdvės jausmo. Taigi nesutinku su tavimi. „Explosions In The Sky“ taip pat labai žemiško lygmens muzika. Manau, tik keletas grupių suteikia žmonėms galimybę pabėgti į kitą erdvę, ką daro mūsų ankstesni albumai. Ir tai buvo, ką mes norėjome daryti.

Kaip jūs pasiekiate tokį rezultatą?

Torsten: Tai labai paprasta. Kai rašome muziką, darome tai tam, kad pabėgtume nuo kasdienės monotonijos, kasdienių gyvenimo problemų. Jei diena darbe nepraėjo labai gerai ar gyvenimas eina ne visiškai taip, kaip norėjai, tu atsisėdi ir rašai muziką iš savo širdies. Bandai perkelti save į kitą vietą. Visi, kas klauso mūsų muzikos ar girdi mūsų pasirodymus, gali būti astronautai... Mes bandome pabėgti per muziką. Taigi maždaug tai mes ir darėme visą šį laiką. Mes visąlaik žavėjomės visiško pabėgimo idėja, galimybe patekti į kosmosą. Manau, kad dirbdami prie naujo įrašo vėl tam tikra prasme sugrįžime prie eskapizmo.

Jūsų muzika ir grupės estetika labai susijusi su kosmosu. Tai atėjo iš mokslinės fantastikos filmų?

Torsten: Taip. Kai buvome vaikai, mes žiūrėjome viską nuo „Star Trek“ iki Buck Rogers. Aš visada buvau tuo sužavėtas... Gyvenant šį žemišką gyvenimą tai buvo labai žemiškas sapnas, kad gali pakilti aukštyn į žvaigždes. Manau, kad daugybė žmonių gali su tuo susitapatinti. Taigi muzika padeda, svajoti, kad gali gyventi ateityje, kad gali gyventi kitokioje vietoje. Sakykim, ryte stovite transporto kamštyje ar važiuojate metro, bandydami nuvykti į darbą, kad ir toms dvidešimt minučių užsileidžiate mūsų muziką ir galite pabėgti iš ten, kur esate. Taigi tai galimybė žmonėms pabėgti į geresnę vietą. Žmonės labai panašūs. Ir todėl mes vis dar čia. Tai ne dėl to, kad grojame postroką, o dėl to, kad mūsų muzika žmonėms padeda pabėgti. Netgi darant kažką įprasto ir girdint mus ar ką panašaus fone. Gyvo pasirodymo metu yra dar kitaip.

Paprastai pasirodymų metu naudodavote vizualus. Kodėl šįkart jų atsisakėte?

Jamie: Mes nusprendėme skirti mažiau dėmesio vizualams ir būti tiesiog „muzikantais ant scenos“. Anksčiau naudojome vizualus dėl kelių priežasčių, bet dabar atrodo, kad nebuvo tokio didelio santykio tarp mūsų muzikos ir to, kas už mūsų, turinys nebuvo toks geras. Todėl nusprendėme, kad geriausia, jei ant scenos būsime tik mes. Džiugu, kad pasirodymo Vilniuje metu apšvietimas bus nuostabus, tai manau, tai irgi bus gera vizualinė patirtis.

Torsten: Niekada nėra gerai kartoti tokius pačius šou, kad ir kokie jie geri bebūtų. Visada tos pačios dainos – labai nuobodu, žmones gali apnikti siaubingas déjà vu pojūtis... Vizualai gali būti geri, tačiau bėgant metams tai pasidaro nebe gerai, tad šįkart mes pasikliaujame realiais veikėjais, realiais žmonėmis scenoje. Gerbėjai, kurie ateina pažiūrėti pasirodymo, pamatys gryną emociją ateinančią iš vokalo. Tai geriau nei žiūrėti į ekraną ir matyti beždžionę, ištrūkstančią į kosmosą.

Norėjau paklausti apie muzikos vizualumą. Kaip jis įmanomas? Muziką sunku verbalizuoti ar įvaizdinti, tačiau jūsiškė tam tikra prasme yra vizuali...

Torsten: Tai ateina iš filmų muzikos takelių, kuriuos dažnai primena mūsų dainos. To priežastis yra emocinė. Labai lengva tokią muziką be žodžių įdėti į tam tikrą vizualinę terpę. Bet kai pagalvoji, viskas yra grįsta vizualumu... Kai galvoji apie ką nors, tavo galvoje visada yra paveiksliukas ir tai persiduoda garsui. Bet muzika yra atvira interpretacijai. Man atrodo, kad pavyzdžiui, šiuo aspektu muzika yra artimesnė knygai, nes joje gali daugiau savaip įsivaizduoti vaizdą nei filmuose. Tarkime, visur su muzika kartu eina vizualai, tu juos interpretuoji tam tikru būdu ir tai viskas. Mūsų muzika yra paremta vizualumu, bet joje yra daug laisvės žmonių vaizduotei.

Jūsų turas labai intensyvus? Ar fiziškai ir kūrybiškai nesijaučiate išsekę?

Torsten: Na, manau, kad turavimas tikrai nėra labai gerai kūrybiškumui, tačiau kita vertus, tu įgauni įvairių patirčių. Kai eis namie ir neturuoji, turi daugiau laiko kūrybai. Turas reikalauja labai daug pasiruošimo – kad viskas būtų taip, kaip norėjai, paruošti skirtingus „setlistus“, stengtis tobulėti. Mes visąlaik stengiamės tobulėti. Pavyzdžiui, po koncertų Rytų Europoje ruošiamės patobulini keletą techninių gitarų dalykų. Taigi turai gali užimti visą tavo laiką. O prie viso to, mums atrodo labai svarbu palikti žmonėms gerą įspūdį, nes juk jie moka savo pinigus, be to, ir tu pats asmeniškai nori, kad jiems patiktų tavo koncertas.

Daugiau nuotraukų iš Vilniuje vykusio koncerto - galerijoje.

GIAA, god is an astronaut, Jorė Janavičiūtė, koncertai Vilniuje

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai