Pokalbis su rašytoju Mantvydu Leknicku – ką reiškia būti laimingu 99 proc.

Laikas.lt
Emilija Plečkaitytė

Galbūt ir jūs „Facebooke“ sekate Mantvydo Leknicko kūrybą? Tikru rašytoju šis 25 metų vaikinas savęs nevadina. Nuo vaikystės Mantvydas domėjosi politikų kalbomis ir pats baigė politikos mokslus, tačiau kol kas su tuo gyvenimo nesieja. Šiandien su Mantvydu kalbamės apie rašymo internete pliusus ir minusus bei patį kūrybos procesą.

Ką veiki be darbo reklamos srityje ir rašymo?

Labai mėgstu lankytis įvairiose Kauno kavinėse. Ypač sekmadienį – geriu kavą, skaitau arba pats rašau. Tai mano ritualų diena. Taip pat daug sportuoju, keliauju. Manau, darau tai, ką ir visi jauni žmonės.

Ar seniai rašai?

Rašydavau jau mokykloje. Lietuvių kalbos mokytoja man leisdavo rašyti norimomis temomis, kas labai prisidėjo prie to, kad vis dar rašau. Blogą sukūriau prieš 4 metus. Vėliau kūrybą ėmiau viešinti ir „Facebooke“. Čia skaito daugiau žmonių.

Rašau ir ilgesnius tekstus, tačiau internete daugiau populiarumo susilaukia trumpi. Tikru rašytoju aš savęs nelaikau, reikia labai daug dirbti, norint užsitarnauti tokį vardą. Daug žmonių rašo, tačiau toli gražu ne visi viešina savo kūrybą ir ne visi gali sakyti esantys rašytojai.

Taigi skaitytojai internete mato tik mažą dalį tavo kūrybos?

Taip, žinoma. Visko tikrai nepatalpinsi ir kitas svarbus klausimas – ar tai susilauks populiarumo? Daugiau gali pradėti viešinti tada, kai užsitarnauji tam tikrą vardą. Kaip pavyzdys yra garsūs filmų režisieriai arba rūbų dizaineriai. Iš pradžių jie susikuria savo vardą, o kai jau turi jį, gali išleisti vos ne bet ką ir tai jau bus paklausu. Tai, aišku, nėra gerai, bet iš pradžių vis tiek turi patraukti žmones, tapti jiems įdomiu.

Užsukau į tavo profilį „Facebooke“. 7 740 like‘ų. Ar tau tai daug?

Aš džiaugiuosi dėl to, kad mane seka vis daugiau žmonių, kad jiems įdomu tai, ką rašau. To skaičiaus labai atidžiai neseku. Pačioje pradžioje dar buvo taip, kad užeini, matai, tarkim, 60 like‘ų ir galvoji: ,,Jėga, visai gerai varau“ (juokiasi). Dabar to nebesureikšminu, labiau džiaugiuosi pastoviais sekėjais, kurie komentuoja mano kūrybą ar parašo asmeniškai.

Skaitai visus komentarus?

Perskaitau. Dauguma būna teigiami, bet yra buvę visokių. Nuoširdžiai nesuprantu tokių, kurie trolina, reiškia savo neapykantą. Yra daug žmonių, kurie daro keistus dalykus, kelia juos į „Youtube“. Nesuprantu, kam reikia rašyti bereikšmius, neigiamus komentarus. Kas nuo to pasikeis? Negi tampa geriau taip pasielgus?

Atrašai savo gerbėjams?

Malonu gauti asmeninę žinutę. Komentaras ,,šaunu“ taip pat yra gerai, bet sunku į jį sureaguoti. Aš dar neišmokau, kaip į tokius atsakyti. Nežinau, ar reikėtų palaikinti komentarą, ar kiekvienam atrašyti ačiū... Abu variantai atrodo keistai. Kai parašo asmeniškai, taip pat ne visada žinau, ką atrašyti ir kaip reaguoti.

Banalus ir kartu esminis klausimas. Kas tave įkvepia? Pagrindinė tavo tekstų tema meilė...

Taip, meilė, nepaneigsiu. O mane įkvepia moteris.

Apskritai moteriškumas ar egzistuoja ta ,,tavoji“?

Atsakymas į šitą klausimą turėtų būti rašytojo paslaptis (šypsosi).

Esi uždavęs klausimą ,,ar yra kas sunkesnio šiam pasauly už tuštumą?“ Apie kokią tuštumą kalbi?

Žmogus juk gali turėti beveik viską. Begalybę pinigų, begalybę garbės, begalybę moterų ar vyrų, žiūrint kam ko šiandien reikia. Bet kai įsigilini, ne tiek daug žmonių, kad ir turinčių labai daug, yra iš tikrųjų laimingi. Kartais darau eksperimentą ir paklausiu savo draugų, ar jie yra 100 proc. laimingi. Geriausiu atveju, atsako, esantys laimingi 99 proc. Vadinasi, kažko vis tiek visada trūksta, niekas nėra atsakęs, kad yra laimingas visu 100. Mano galva, tas bent vienas procentas ir yra ta tuštuma, kuri netgi reiškia daugiau, negu visi 99 proc. laimės. Ta pati tuštuma gali būti dvejopa. Neigiama, kai iš šono gali atrodyti kaip turintis labai pilnavertišką gyvenimą ir nieko nestokojantis, tačiau pats žinai, kad viduje yra tuštuma, kurios negali užpildyti ir nuolat dėl to jautiesi blogai. Arba teigiama, kai tuštuma iššaukia lengvą liūdesį ir melancholiją. Tuo metu žmogus aštriausiai jaučia visą pasaulį, sustiprėja jo pojūčiai. Man tokiu metu yra lengviausia rašyti. Tokiomis ramesnėmis ir liūdnesnėmis akimirkomis geriau suvoki pasaulį nei tomis, kai būni labai laimingas ir į viską žiūri pro pirštus. 100 proc. galbūt būna tokiais retais, džiaugsmingais momentais. Vienam tai gali būti vaikų gimimas ar kažkas panašaus.

Kaip atrodo tavo rašymo procesas? Supratau, kad nerašai vienumoje, prie žvakių šviesos...

Ne, tai vyksta nuolat. Į telefoną pasižymiu trumpesnes, spontaniškas mintis, kurios šauna vairuojant ar atsikėlus ryte, kai nieko kito po ranka nebūna. Prie žvakių šviesos neteko rašyti dar niekada gyvenime. Mėgstu daug galvoti ir užsirašinėti. Būna, kad klausai muzikos, žiūri filmą, važiuoji iš darbo arba net sėdi darbe, darai visai nesusijusius dalykus ir ateina kažkokia mintis. Tada sustoji ir užsirašai. Tokie momentai būna gana dažnai, tačiau viską viešinti ir dalintis būtų netikslinga. Tikriausiai daugelis pagalvotų, kad su manim kažkas nelabai gerai (juokauja).

Ar turi planų apie savo knygos išleidimą?

Minčių yra, tik dar sunkiai įsivaizduoju patį procesą. Kitas klausimas – ar to reikia žmonėms. Anksčiau galvodavau, kad žmonės apskritai nelabai skaito, dabar jau suprantu, kad taip nėra ir tai skatina rašyti, stengtis. Tačiau Lietuvoje rašyti ir būti bent kiek labiau žinomiems, jauniems žmonės labai sudėtinga. Pats nesutinku tokių žmonių arba jie nesistengia išpopuliarėti. Kita kliūtis yra keista, leidyklų keliama sąlyga, dėl kūrybos viešinimo nemokamai. Kiek esu kalbėjęs su leidyklomis, jeigu tu nori išleisti savo knygą, tai tie kūriniai negali būti prieš tai viešinti net internete.

Manau, niekas negali nuteisti vienus kūrinius kaip gerus, o kitus kaip blogus. Joks žmogus neturi teisės nuteisti kitų minčių ir kūrybos. Leidyklose tai iš dalies egzistuoja. Ten dominuoja tų autorių knygos, kurie dėl vieno ar kelių darbų išpopuliarėjo ir užsitarnavo vardą, kuris dabar viską daro už juos. Sunku iki to prasimušti.

emilija plečkaitytė, Mantvydas leknickas

Naujausi komentarai
Artimas
2014-06-05, 19:22
Gyveni dėl kitų laimės, nuomonės nors pats neesi laimingas. Liūdna ir smagu, bet žmonės keičiasi. Apsidairyk. 1% ir duotas, kad suprastum, ką turi. Peace
op
2014-06-04, 20:55
;)
Mei
2014-06-04, 10:10
Coelho tu mūsų Coelho :)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai