Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Penktadienio vakaras, plius 30. Faktas – tokiomis aplinkybėmis prie kino teatro kasų eilių tikrai nebus. Pasirinktame seanse – keturi žmonės (neskaičiuojant savęs). Visų kojos sukeltos ant priešais esančių atlošų, salėje vėsu, tetrūksta gero kino. Žinoma, einant į didžiuosius kino teatrus, ne festivalių metu, reikia savotiško nusiteikimo. Devyni iš dešimties filmų reikalauja kitų, nei įprasta, vertinimo kriterijų.
Paprastai „Vingio“ kino teatre atsiduriu dėl kelių priežasčių: 1. vyksta „Scanorama“ arba „Kino pavasaris“; 2. rodomas filmas susijęs su Tolkieno (arba kito mėgiamo rašytojo) kūryba; 3. pristatomas lietuvių režisieriaus darbas.
Šį kartą teko daryti išimtį. Smalsumas, kaip sekasi kaimynams, nugalėjo – apsilankyta Inaros Kolmane filme „Mona“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Saulius Balandis.
Labai norisi pradėti nuo pliusų. Deja, jiems sugalvoti nepadėjo net vasariškas savaitgalis miške. Belieka kartotis – pliusas tas, kad tai kaimynų darbas.
Tomas ir Mona (aktoriai Saulius Balandis ir Kristīne Belicka)
Verslininkas Tomas gauna palikimą – seną dvarą provincijoje. Su juo drauge ir praeities šmėklas, gausybę relikvijų. Viena jų – rudakė Mona (Kristīne Belicka) ir jos erotinės nuotraukos. Miestelyje be kapinių, baro ir parduotuvės yra ir skerdykla. Tomui atvykus iš jos pabėga karvė, mikčiojantis policininkas jos ieško, gyvulys blaškosi po miestelį, atkeliauja po dvaro langais, Tomas pamiršta užsukti vandenį, grindys paplūsta, jis uždega žvakes, plukdo apšviestu vandeniu laivus… Panašių greit prasidedančių ir pasibaigiančių, beviltiškai sujungtų veiksmų sekų ne viena. Sumažinus jų skaičių, filmas nustotų šokinėti, lakstyti zigzagais, ir gali būti, imtų tekėti vientisa vaga.
.jpg)
Grįškime prie siužeto: Mona turi vaikiną Henksą (Lauris Subatnieks), kuriam tenka vaidmuo perteikti žmogaus gyvulišką gaivališkumą, kuriuo pamažu lyg kokiu virusu užsikrečia ir Tomas. Blaškydamasis tarp savo aistrų Tomas ima gerti, matyti iliuzijas, kurios galbūt yra tikrovė, paslaptingai miršta Henksas. Tomas išvyksta iš miestelio po įtartinos sekso scenos, nulėmusios erotinės dramos žanrą, sekso, kurio, labai gali būti, net nebuvo. Tai rebusas, kurį tenka išspręsti filmui pasibaigus. Blogiausia, kad taip nesinori į viską gilintis, prisiminti nepatrauklius personažus, jų aplinką. Tema, istorija lyg ir įdomi, lyg ir galinti virsti dėmesio verta mistine drama. Beje, štai ir pliusas. Tačiau montažas, vaidyba, stilistika – tokia pasenusi, stereotipiška ir nebemadinga lyg Tomo drabužiai. Gilesnių įžvalgų reikalaujanti istorija papasakota taip paviršutiniškai ir primityviai, naudojantis nuvalkiotais simboliais, kad nesinori pradėti kapstytis visame tame po latvišką tvinpyksą lakstančios karvės mėšle.
Henksas (aktorius Lauris Subatnieks)
Kad vaizdas būtų šiek tiek aiškesnis, galima atlikti šiokį tokį palyginimą. Tiek Agnė Marcinkevičiūtė, tiek Inara Kolmane – dokumentinio kino režisierės. Abi debiutavo vaidybiniame kine: „Vardas tamsoje“ (2012) ir „Mona“ (2012). Abiejų filmų pagrindiniai veikėjai blaškosi po keistą, tamsią erdvę, kurioje susipina sapnas ir tikrovė, įvykdoma žmogžudystė, pagrindinis veikėjas tampa įtariamuoju, o teisėju – žiūrovas.
Abiejuose filmuose yra kapo duobė, prie kurios susirenka kažkuo labai panašūs mistiškosios gyvenvietės gyventojai. Tačiau „Vardas tamsoje“, kad ir kaip būtų neišgirtas kritikų, prieš „Moną“ turi vieną stiprų pranašumą – „Sidabrinei gervei“ už pagrindinį moters vaidmenį nominuotą Neringą Varnelytę. Ji ant savo pečių užsikrauna raudonu vynu permirkusią veikėją ir tempia ją iš visų jėgų iki galo. Deja, apie latviškai kalbantį Saulių Balandį to pasakyti negalima. Jam ne tik kad nepavyko įtikinti, jog jis yra reklamos agentūros vadovas, dvaro paveldėtojas, bet ir trokštantis Monos. O gal tokia buvo mintis? Gal tą neapsisprendimą jis kaip tik tobulai perteikė? Juk Mona vėliau išteka už kito. Kaip ir minėjau, tikrai yra į ką gilintis.
Tačiau jei esate S. Balandžio ar I. Kolmane gerbėjas, neišpuikęs ir neišlepęs žiūrovas, pasiilgęs spragėsių kvapo, bet ne tiek, kad žiūrėtumėte „Godzilą“ ar lėkštą komediją, manau, tikrai verta pamatyti, ką sukūrė latviai. Gal tapsite dar atlaidesni lietuviškam kinui.