Vizažistė Justyna apie didėjantį pažinčių ratą ir augantį užsakymų skaičių (interviu)

Laikas.lt
Emilija Plečkaitytė

Justyna Riuke nuo paauglystės dirbo modeliu Italijoje. Dabar merginai – 24-eri. Nulipusi nuo podiumo ji ir toliau sėkmingai sukasi mados pasaulyje. Justina gyvena Vilniuje ir dirba vizažiste. Pasak jos, modelio patirtis leidžia geriau suprasti klientų ir užsakovų norus. Taigi pažvelkime akies krašteliu į jos kasdienę darbo virtuvę.

Kaip pastaruoju metu atrodo tavo darbo diena?

Mano darbo grafikas yra įdomus ir nepastovus, viskas priklauso nuo susitarimų, užsakymų, renginių laiko ir pan. Galima sakyti, esu pati sau šeimininkė. Kada noriu keliuosi, kada noriu einu miegoti. Čia viena geriausių pusių. Aišku, dirbti reikia daug, savaitgaliai dažniausiai būna užimti. Kartais tenka dirbi naktimis ir net iki pat paryčių. Bet su gera kompanija tas laikas prabėga nepastebimai. Į darbą visuomet einu kaip į šventę. Net būdingas rytinis tingulys lipti iš lovos nepakiša kojos, nebent būnu tikrai labai pavargusi. Tada sakau: dar 2 minutes… (juokiasi) Mano darbas yra aktyvus, kupinas veiklos, esu apsupta vis naujų ir be galo įdomių žmonių. Čia nėra blogos nuotaikos. Dar labai smagu, kai vėliau, gražiai bendradarbiaujant, darbiniai santykiai perauga į draugystę.

Seniau buvai modelis, o dabar pati juos grimuoji, rūpiniesi jų stiliumi. Ar nesinori apsikeisti vietomis?

Senosios profesijos nesu iki galo atsisakiusi, tik dabar tai labiau malonumas negu darbas. Vizažistės ir modelio darbas yra artimi vienas kitam. Gražinu pozuojančių merginų veidus, nepešu plaukų (šypsosi pašnekovė). Juk per visą tai kadaise pačiai teko pereiti. Tiesiog dabar esu kitoje pusėje.

Ar visada žinojai, kad anksčiau ar vėliau grįši į Lietuvą?

Planų grįžti į Lietuvą tikrai neturėjau, visą gyvenimą siejau su Italija. Bet kaip sakoma: ,,Tu planuoji , o Dievulis juokiasi.“

Kas paskatino čia sugrįžti?

Meilė… (švelniai šypsosi)

O gal ten būtų sekęsi geriau?

Kas būtų, jeigu būtų… Aš nesiskundžiu, man čia irgi neblogai sekasi. Viskas po truputį, palaipsniui. Niekas nenukrenta iš dangaus: reikia ieškoti savęs, stengtis, daug dirbti. Tikiu, kad ateity viskas klostysis dar sėkmingiau. Bus pastangos, bus ir rezultatai.

Kaip prasidėjo tavo modelio karjera ir kaip tai peraugo į vizažistės darbą?

Žinojau, kad modelio darbas yra laikinas ir kad juo visą gyvenimą nebūsiu. O apie makiažą pagalvodavau dar būdama mokykloje. Žinojau, kad noriu dirbti su žmonėmis, juos puošti. Pirmieji bandymai buvo su savimi, artimųjų rate, vėliau sklindant rekomendacijoms ratas didėjo.

Grįžusi į Lietuvą buvau šiek tiek pasimetusi, turėjau nuspręsti, ką noriu veikti, ir nuo kažko pradėti. Vis planavau, galvojau, kas bus toliau, koks kitas žingsnis… Pradėjau nuo to, kad baigiau vizažo mokyklą. Tada, žinoma, prasidėjo praktika. Teko dirbti televizijų užkulisiuose. Buvo labai įdomu susipažinti su ta virtuve, žvaigždėmis. Supratau, kad iš tikrųjų žmonės dažnai pervertina televiziją ir ten dirbančius, viską per daug sureikšmina. Vadinamos žvaigždės taip pat tiesiog dirba savo darbą, yra paprasti žmonės, moka juokauti. Jie žino savo pareigas ir stengiasi kuo geriau jas atlikti.

Televizija suteikia galimybę plėsti pažinčių ratą. Gerai atlieki savo darbą, tave įvertina, tada vėl kažkur pakviečia. Rekomendacijos persiduoda iš lūpų į lūpas.

Kas sekė po šios praktikos?

Po praktikos televizijose pradėjau dirbti su fotografijos studentais Vilniuje. Tokiu būdu ne tik gilinau savo įgūdžius, tobulėjau, bet ir plėčiau pažinčių ratą. Kartu dirbti pasikviesdavo vis skirtingi žmonės, organizuodavome temines fotosesijas. Tik per nuolatinį darbą susipažinau su vis daugiau žmonių ir automatiškai sulaukdavau vis daugiau kvietimų.

Vėliau įsidarbinau grožio salone. Sulaukdavau kvietimų padažyti merginas jų namuose. Pažinčių ratas po truputį plėtėsi, daugėjo kvietimų, pradėjau dirbti ir su įžymiais žmonėmis, dalyvauti įvairiuose projektuose. Mano srityje visada buvo ir bus kur tobulėti, tik reikia daug dirbti.

Pelno iškart nesulaukdavai?

Žinoma, ne. Ne nuo to viskas prasideda. Reikia užsitarnauti pagarbą. Ir dabar tenka padirbėti nemokamai. Tokiu būdu vis atrandi kažką naujo, užmezgi pažintis, parodai savo sugebėjimus, juos įvertina. Tik tada žmonės apsisprendžia ir toliau su tavimi dirbti, palaikyti ryšius.

Kokie momentai tavo darbe tau teikia didžiausią pasitenkinimą?

Kaip klientas yra patenkintas rezultatu ir grįžta dar kartą. Kai iš tiesų matai, kad patenkinai lūkesčius, kai viskas pavyksta ir žinai, kad tai ne paskutinis susitikimas. Arba kai klientės ima garsiai savimi grožėtis.

Kas toliau?

Kol kas planų nenorėčiau atskleisti. Tebūna tai staigmena. Tikrai intensyviai ties tuo dirbu.

Kaip atrodo savo darbą mylinčio žmogaus laisvalaikis?

Man vis negana kūrybos. Dabar savo pagrindiniu hobiu įvardinčiau drabužių kūrimą. Viskas prasidėjo nuo to, kad pati sau sukūriau vestuvinės suknelės modelį. Be galo daug ir nuoširdžiai su tuo dirbau, apgalvodavau smulkiausias detales, medžiagas… Visą tą laiką ieškojau siuvėjos, tada su ja vėl aptarėme kiekvieną suknelės smulkmeną, siuvimo procesą ir galiausiai sulaukėme rezultato, kuriuo tikrai džiaugiausi. Po to ir supratau, kad rūbų kūrimas man kaip hobis. Džiaugiuosi galėdama kurti, piešti, apmąstyti menkiausias detales… Darau tai dėl savęs, dėl to, kad taip jaučiuosi realizuojanti save.

Ar pamąstai, kad šis hobis taip pat galėtų virsti tavo darbu? Kad kurtum rūbus ir kitiems žmonėms?

Tuo užsiimti pradėjau neseniai ir taip toli dar nenoriu planuoti. Bet kokiu atveju, iki to dar labai ilgas kelias.

O ką apskritai manai apie madą Lietuvoje? Ko trūksta lietuvaitėms ar, galbūt, ką išskirtinio jos turi?

Trūksta pozityvumo ir šypsenos veide. Nebijoti išsiskirti iš minios. Jeigu žmonės kalba – reiškia, esi įdomus. Grįžus iš Italijos buvo šiek tiek keista. Aš aukšta, mėgstu dėvėti aukštakulnius, ryškiai ir originaliai rengtis ir dėl to automatiškai susilaukiu daug dėmesio. Tai po truputį ėmė mane varžyti ir pamažu suvienodėjau su kitais. Čia dauguma nedrįsta išsiskirti, rengiasi labai panašiai. Tačiau pačiu laiku vėl supratau, kad nenoriu būti kaip visi. Noriu būti ta pati, ryški Justyna (nusijuokia pašnekovė). Manau, kad to dažniausiai ir trūksta lietuvaitėms, nebijoti parodyti save.