Kino klasika – apie „fickaraldiškas“ svajones

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Pasakojant apie gegužės „Skalvijos“ kino klasikos vakarų filmą „Fickaraldas“ (1982) norisi pradėti nuo jo aistringo režisieriaus Wernerio Herzogo pristatymo, vėliau pereiti prie jo ir pagrindinio vaidmens aktoriaus Klauso Kinskio abipusės neapykantos, vėliau pabandyti perteikti egzotišką pagrindinę scenarijaus idėją. Apie tai ir svajones po truputį.

Werneris Herzogas (g. 1942)

Tai iki šiol kuriantis vokiečių režisierius. Spauda, jį pažįstantys žmonės lipdo jam fanatiko, despoto, genijaus, bepročio, darboholiko ir panašius, dažnam kuriančiajam netaikomus epitetus. Tai vienas labiausiai savo gyvenimą kinui pašventusių režisierių. Tiesiogine šio žodžio prasme, nes filmuodamas dažnai rizikuoja savo ir komandos gyvybėmis. Jis keliautojas ir avantiūristas, nugabenantis kameras ten, kur jos nepratusios ir galbūt nėra skirtos būti. Sakoma, kad filmą „Fickaraldas“ W. Herzogas kūrė 12 metų, o laivo tempimo į kalną sceną (apie ją plačiau kitoje pastraipoje) filmavo ketverius metus. Su šiuo režisieriumi ne tik dirbti pavojinga, bet ir imti iš jo interviu. Šiame įraše matyti, kaip kažkas šovė į W. Herzogą jam besikalbant su žurnalistu. Priešų jam netrūko. Vienas didžiausių – ilgametis kolega Klausas Kinskis.


Puikiai režisieriaus W. Herzogo (kairėje) ir aktoriaus K. Kinskio sanktykius atspindinti nuotrauka iš filmavimo aikštelės

Klausas Kinskis (1926–1991)

Aktorius, kuriam labai panašiai kaip ir režisieriui buvo būdingos manijos, beprotiškos idėjos, pamišėlio aistra darbui. Tai paaiškina virš 100 sukurtų vaidmenų ir 4 000 moterų, su kuriomis jis dievagojasi miegojęs. Kad ir kokia ta tiesa, tris iš jų jis buvo vedęs, su visomis susilaukė po vieną vaiką, kuriuos pavadino Fiodoro Dostojevskio knygų personažų vardais. Kai filmavimo aikštelėje atsiduria tokios dvi kunkuliuojančios asmenybės, taika ir ramybė nebeįmanoma. W. Herzogas ne kartą grasino nužudysiąs K. Kinskį. O šis atsakydavo jam tuo pačiu. Rašoma, kad W. Herzogas nenorėjęs imti Fickaraldo vaidmeniui savo seno priešo, tačiau atsisakius Jackui Nicholsonui ir Mickui Jaggeriui išeities nebebuvo. „Kas daugiau, jei ne Kinskis“, - paklausė savęs režisierius. Ir nors atsakymas jo nedžiugino, jis suprato, kad už Kinskį niekas geriau nesuvaidins beprotybės, nes jam to daryti net nereikia. Jis pats yra beprotis. Kad ir kaip būtų, Kinskis vis dėlto mirė ne nuo W. Herzogo rankos, o nuo širdies smūgio.


Savo vidinius demonus Fickaraldo vaidmenyje išlaisvinęs K. Kinskis

Fickaraldas

Tai bendras W. Herzogo ir K. Kinskio personažas, nuo kurio pamišusių žydrų akių sunku atitraukti žvilgsnį. Tai operą dievinantis airių inžinierius, bandęs per Andus nutiesti geležinkelį. Kaip įrodymas yra bėgiai, garvežys, juos prižiūrintis žmogus, jų detales vagiantys indėnai. Jis mėgino steigti ledo fabriką. Įrodymas – džiunglių kaimelio vaikai pažįsta tirpstančio ledo skonį. Jie ir kaimo kiaulė taip pat žino kaip skamba opera. Yra vieninteliai jos klausytojai. Minėtos Fickaraldo svajonės nustojo materializuotis tam tikroje stadijoje. O gal tik taip atrodo? Gal jos tęsiasi, tik kitu pavidalu? Dabar baltaplaukis vyras su suglamžytu baltu kostiumu, šiaudine skrybėle ir apšepusiu smakru nori džiunglėse pastatyti operos teatrą. Argi ne fantastiškai skamba? Ar ji sulauks klausytojų? Kam tai rūpi? Tikrai ne Fickaraldui ir ne jo meilužei, turtingai bordelio savininkei. Planas, kaip tai padaryti yra. Nors jis beprotiškas kaip ir jo šaknys.


320 tonų laivo tempimas į kalną vyko iš tikro, nepadedant jokioms kine įprastoms technologijoms

Indėnai

Jiems, gyvenantiems už civilizacijos ribų, kur viską lemia dievai, milžiniškas jų džiunglėse pasirodęs laivas yra keisčiau už gyvenimą tarp dvasių ir plėšrių ar nuodingų gyvūnų. Žiūrovui Fickaraldo planas įtempti 320 tūkstančių tonų į kalną ir nuo jo nuleisti į kitą upę dar labiau hiperbolizuojamas. Juk keista ne tik laukiniams – beprotiškas jis ir eiliniams piliečiams. Indėnai padeda Fickaraldui įgyvendinti šią plano „Pastatyti operą“ dalį, paaukodami kelias savųjų gyvybes, o vėliau ir patį Fickaraldą ir jo svajonę atiduodami savų dievų valiai. Svarbu, kad visos laivo tempimo į kalną scenos, sukurtos be specialiųjų efektų. Siekdamas įtaigumo režisierius leidosi į šią beprotybę, kurios autentiką išvysite ekrane ir sužinosite, kam tai buvo daroma.

Svajonės grožis

Kamera nuo Fickaraldo visomis valiomis pastangomis atitraukiama ir nukreipiama į džiungles. Jų fone ant milžiniško laivo stiebo stovi patefonas, o iš jo sklinda klasikinė muzika. Svajonės didybės, jos išsipildymo iliuzijos sukurta atmosfera užgniaužia gerklę. Ir užtenka tos scenos, kad suvoktum, jog šis filmas yra šedevras. Nesmerkiantis žmogaus už jo kvailumą ir egoizmą, net jei jie kainuoja kažkieno gyvybę. Nepamokslaujantis tuo pačiu ir nepajudinantiems nė piršto dėl taip trokštamo geresnio gyvenimo. Tiesiog apnuoginantis įgimtą žmogaus ydingumą, leidžiantis gėrėtis jo grožiu ir suvokti, kad norint išpildyti svajonę, padarius viską, ką gali, tereikia ją supaprastinti.

Dovilė Raustytė, Fickaraldas, kino klasika, kinski klaus, skalvija, Werner Herzog

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai