Laikas.lt
Šiandien Aukų gatvės ir Gedimino prospekto sankirtoje Vilniuje stūksančiame įspūdingame neoklasicistiniame pastatate įsikūręs Genocido aukų muziejus. Nuo 1941 iki pat 1991 metų daugiau nei šimtmetį mininčiame pastate veikė NKGB (MGB, KGB) Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.
Prieš porą metų, italų režisieriui Maximilien Dejoie aplankius šio pastato rūsius, čia gimė ir šiuo metu kuriamo dokumentinio filmo ,,Penki“ idėja, užsimęzgusi iš noro sužinoti, suprasti ir atsiminti daugiau apie tuos metus ir žmones, kurių gyvenimai tarp šio pastato sienų pasikeitė negrįžtamai.
„Savo filme koncentruojamės į KGB veiklą Lietuvoje paskutinį devintą sovietmečio dešimtmetį. Pagrindinė to priežastis yra istorinių temų kontekste retas ir išskirtinis šio dešimtmečio bruožas – gyvų žmonių atmintis. Klausomės, kalbamės su filmo liudininkais ir viliamės, kad mūsų ir jų filmas taps bendros – tautos, o kartu ir viso pasaulio – atminties dalimi. Kuriame šį filmą tikėdami, kad išjausti gyvų žmonių liudijimai taps įtaigesne pamoka ateities kartoms, kurioms norėtųsi palinkėti daugiau sąmoningumo ir taikos nei turime mes, paraidžiui kartojantys visas istorijos vadovėliuose detaliai aprašytas klaidas“, – mintimis apie būsimą filmą ir jo kontekstą dalinasi filmo bendraautorė režisierė Virginija Vareikytė.
Vienas filmo herojų – kunigas Julius Sasnauskas – devintajame dešimtmetyje buvo hipis, norėjęs turėti ilgus plaukus, dėvėti džinsus, klausytis vakarietiškos muzikos. Paauglystėje užgimęs maištingas ryžtas kovoti už teisę būti savimi peraugo į bažnyčios pogrindyje vykdomą disidentinę veiklą. KGB tardymo izoliatoriuje Julius praleido vienerius metus, vėliau dar šešeri praėjo Sibire.
Tas jausmas, jis buvo labai galingas – kovoti, deklaruoti savo laisvę, būti kitokiu. Bet kita vertus ir nebuvo kito pasirinkimo. Tai buvo vienintėlė būsena, savijauta, kurią tuomet galėjai išgyventi. Ir jau po visko būtą akimirkų, kai aš klausinėdavau savęs, galbūt kažkurioje vietoje reikėjo sustoti, galbūt nebūčiau sukėlęs tiek daug skausmo savo artimiesiems. Bet dabar, kuo ilgiau gyvenu tuo geriau suvokiu tą gilią prasmę visų buvusių patirčių – tiek neigiamų, tiek teigiamų.
Galiu tik pacituoti: „Tuo metu užsimezgė mano gražiausios draugystės, ir mano nuoširdžiausios maldos buvo sukalbėtos,“ – savo patyrimais su filmo kūrėjais dalijasi kunigas Julius Sasnauskas.
Dokumentinis filmas „Penki“ yra bendras Lietuvos kino kompanijos „Just a moment“ ir italų kino kompanijos „Indastria“ projektas, šiuo metu kviečiantis visus apsilankyti grupinio finansavimo platformoje INDIEGOGO ir prisidėti prie filmo kūrimo ir sklaidos.
Ištrauka iš interviu su kunigu Juliumi Sasnausku: