Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Tam, kas galvoja, kad „seniau“ homoseksualų nebuvo; tam, kas mano, kad gimti talentingu = gimti laimingu; tam, kas moterį laiko silpnąja lytimi; tam, kas nori sužinoti svajonės išsipildymo kainą; tam, kam patiko filmas „Serafina“ (Séraphine, 2008); tam, kas neabejingas prancūzų kinui, o ypač žymių žmonių biografijoms…
Režisierius Martinas Provostas, naudodamasis rašytojos Violetos Leduc (1907–1972) gyvenimo faktais, sukūrė dramą „Violeta“ (Violette, 2013) apie pokario Paryžiaus intelektualus, kankinančią meilę, vienatvę, šlovės nuojautą ir beprotybę. Jeigu įsivaizduojate triukšmingą, dūmuose skendinčią kavinę, kur skamba juokas, vyno taurės ir aforizmais po daugelio metų virtusios frazės, nenusivilkite, bet šiame filme vaizduojamo meto Paryžius telpa mažyčiame Violetos kambarėlyje. Lygiai taip pat kaip vienoje lovoje telpa nerimo kamuojama Violeta ir jos niekada už rankos nelaikiusi motina.
Nusivylimas, nuoskaudos – pagrindiniai Violetos kūrybiniai šaltiniai. Ji prašo, kad jos fiktyvus vyras stipriai ją apkabintų. Ji žino, kad jis abejingas moterims, tačiau vis tiek nori būti mylima. Ji tiesiog maldauja, reikalauja, kad kas nors ją mylėtų. Kaip žinia, tokiais atvejais, atsitinka priešingai, tačiau skausmas padeda prasiveržti talentui, ir taip keisdama vazoje gėles ir mirkydama šilto vandens dubenyje šąlančias kojas, Violeta ima kurti šedevrus.
Padrąsinta žymios to meto rašytojos, filosofės, feministės Simone de Beauvoir ji atskleidė tai, apie ką to meto visuomenė bijojo garsiai kalbėti. Violeta iš nebūties į viešumą ištraukė moterį, kuri gali būti neabejinga abejoms lytims, kuri gali pasidaryti abortą ir nejausti dėl to kaltės, kuri taip nori būti visų mylima, tačiau visi nuo jos traukiasi ir bėga…
Atvirumas ir vidinė stiprybė yra Violetos kūrybos stimulas, o Martino Provosto – pati Violeta ir ją įkūnijusi nuostabi prancūzų aktorė Emmanuelle Devos. Filmas, kuriame sušmėžuoja Alberto Camus, Jeano-Paulo Sartre’o, Jeano Cocteau ar Jeano Geneto pavardės ar veidai, yra šiek ištemptas, žinoma, lyriškas (kaip ir šis tekstas), bet jokiu būdu nenuobodus.
Violetos Leduc asmenybę puikiai perteikusi prancūzų aktorė Emmanuelle Devos
Uždarydamas Violetą mažame kambarėlyje režisierius stengiasi perteikti vienišos, tačiau karingos moters dvasinę būseną. Išleidžia ją į svaiginančią Prancūzijos gamtą tam, kad ji išsilaisvintų ir parašytų knygą „Pavainikė“ (La Bâtarde, 1964), kuri atneš šlovę ir pelnys Gonkūrų premiją.
Palaužta vienatvės, psichinių negalavimų, netikusių meilužių, elektrošokų terapijų, galybės bauginančių rytojų, ji nusiramina Provanso kaime. Čia, būdama 40-ies, ji pradeda naują etapą ir, žinoma, dar vieną romaną, čia baigiasi M. Provosto „Violeta“.
Šį filmą nuo gegužės 8 d. bus galima išvysti kino centre „Skalvija“, Vilniuje.
 |
 |
Violeta Letuc po dvejų nesėkmingų operacijų mirė nuo krūties vėžio.