Dovilė Raustytė
Rolando Vaizgėlos nuotr.
Pavadinime citata iš antrosios autorės knygos
Mūsų šalies knygynuose neseniai pasirodė Jurga Adomo pasivadinusios rašytojos knyga „Aš – MB = nauja pradžia“. Tai antroji romano „Aš + MB = Aš“ dalis. Šiuose dviejose knygose autorė dienoraščio stiliumi pasakoja savo skaudžią patirtį užtikus mylimą vyrą lovoje su kita moterimi, atskleidžia dvasines paieškas badaujant, medituojant, išbandant kitas iš Rytų atkeliavusias praktikas, aprašo sąmoningėjimo kelią, ieškant laimės šaltinio, pagaliau pradžiugina skaitytoją atrasta ramybe, sutikta nauja meile, užsimezgusia gyvybe…
Galbūt šios Jurgos knygos nebus apdovanotos premijomis, nominacijomis, įtrauktos į mokyklų privalomos literatūros sąrašus ar kitaip materialiai įvertintos. Tačiau, kad jos vienija iš rankų į rankas lyg šventintą duoną jas siunčiančias moteris, teko ir pačiai įsitikinti. „Aš + MB = Aš“ mano namuose, o vėliau ir greta pagalvės, atsirado visiškai atsitiktinai. Neturėdama nei laiko, nei didelės aistros knygoms apie meilę, o būtent taip anotacijoje pristatomas šis romanas, ėmiau jį skaityti. Tinkamesnio tam laiko ir negalėjo būti, o Jurgos aprašyta Vipassanos meditacija buvo tai, kas sklandė sąmonėje, tačiau laukė galimybės virsti reikalinga forma. Ėmus ieškoti informacijos knygos gale pateiktais e. adresais, paaiškėjo, kad Vipassanos meditacinė stovykla Lietuvoje organizuojama po dviejų savaičių, kas daroma maždaug kas pusmetį. Tąsyk buvo ruduo. Dabar, kai skaitote šį interviu, iki stovyklos vėlgi liko kelios savaitės, ir tai pastebėjau tik baigusi rengtį tekstą. Savo knygoje Jurga dalijasi patirtimi sekant Visatos siunčiamus ženklus, taip atsiduriant reikiamame kelyje. Ar galima tai, kas nutiko, laikyti ženklais ar tik atsitiktinumu, eiliniais įvykiais, kuriuos ir prie kurių galima pritempti, ką tik nori?
Kai prieš kelias dienas „Skype“ paskambinau Jurgai, ji saulės apšviestame kambaryje krūtimi maitino savo pirmagimę Mariją. Ji yra tarsi baigiamasis, materialus dviejose knygose papasakotos istorijos taškas. Istorijos, prasidėjusios 33 metų moters išdavyste ir jos ritimusi vis giliau į tamsą, pamažu imant suprasti, kad norint išgyventi, privalu pasikeisti. Nuo to laiko praėjo maždaug 2,5 metų. Išleistos dvi knygos, sukurta šeima, akys švyti laime. Pasikalbėti tikrai yra apie ką.
Pradėkime nuo klausimo – apie ką, Jurga, yra jūsų knygos?
Egzistuoja dvi pusės. Pirma – tai romanas, paremtas mano išgyvenimais. Antra, ką jau supratau pasirodžius pirmajai knygai iš skaitytojų komentarų, atsiliepimų, padėkų, diskusijų, tai kelia žmonių sąmoningumą.
Nei pirmos, nei antros knygos anotacijose neminimos jokios dvasinės praktikos, kas, mano galva, yra papasakotos istorijos ašis. Kodėl? Tai leidėjų sprendimas ar jums neatrodė svarbu jų pamėti?
Taip, tai leidėjų sprendimas, o aš jais pasitikiu nuo mūsų bendradarbiavimo pradžios. Juos man taip pat atsiuntė likimas, tad viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Vėliau tuo įsitikinau. Rengiant pirmą knygą šiek tiek pergyvenau, kad jos aprašyme išryškintas meilės trikampis gali atrodyti pernelyg bulvariškai. Juk mano romane glūdi gilūs klodai (juokiasi). Tačiau atsidaviau likimui ir vėliau supratau, kad pasielgta labai teisingai. Mano tekstai yra žmonėms, kurie gali išsigąsti žodžių „dvasinė praktika“, nes tai jiems dar nepažįstama. Juos pritraukia gyvenimiška istorija, per kurią atrandami nauji dalykai. Tai knygos žengiantiems dvasiniu keliu pirmuosius žingsnius. Taigi be jokių pastangų buvo idealiai suplanuota, kaip tuos žmones pritraukti.
.jpg) |
.jpg) |
Ar daug tokių žmonių būta, kurie perskaitę jūsų knygas, tarkime, ėmė medituoti?
Tikrai buvo nuvažiavusiųjų į mano minimas vietas, ėmusių skaityti rekomenduotas knygas ir pan. Džiaugiuosi, kad mano ištirtos ir knygoje minimos praktikos kažkam tapo pirma artimesne pažintimi su sąmoningesniais dalykais.
Vipassanos metu žmonės dešimt dienų gyvena stovykloje nuo ryto iki vakaro medituodami, su niekuo nesikalbėdami, net negalėdami vienas kitam pažiūrėti į akis. Kaip jūs pristatytumėte skaitytojams Vipassaną, praleidžiant tai, kad ji jūsų papasakotoje istorijoje atliko labai svarbų vaidmenį?
Šią praktiką aš labai gerbiu. Tai labai aukšto lygio, pasauliečiui skirta meditacija. Dauguma meditacijų asocijuojasi su užsidariusiais jogais, asketizmu ir pan. dalykais, kurie yra nepritaikyti šiandienai. Vipassana atkeliavo iš Indijos, iš Budos mokymų, tačiau yra skirta kiekvienam. Ji moko medituoti ir jaustis pasaulyje ramiai bei taikiai.
Vipassana netgi yra paplitusi Indijos kalėjimuose. Valdžia suprato, kokį stiprų ir teigiamą poveikį turi ši meditacija, tad ją skleisti tapo netgi privaloma.
Kaip manote, ar lietuvių religija netrukdytų Vipassanai sklisti mūsų šalies kalėjimuose?
Būtų labai nuostabu, jei kas suteiktų sąlygas bent tai pabandyti ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Vipassana neišskiria jokios religijos. Ji nieko neneigia, bet viską priima, nes jos esmė žmogų išmokyti technikos. Galima tai sulyginti, pavyzdžiui, su gimnastika: juk mankštintis gali tiek krikščioniai, tiek musulmonai, tiek budistai ir pan. Buda, Vipassanos atveju, yra tik tas, kuris atnešė reikiamas žinias.
Jurga savo knygose pasakoja neišgalvotą istoriją, kuomet ji vieną dieną savo ilgametį draugą užtiko lovoje su kita. Paaiškėja, kad abi moterys kurį laiką draugavo su tuo pačiu vyru… Nuotraukoje Jurga su savo dabartiniu vyru Ryčiu.
Knygose aprašote ženklus, kuriuos, pasak jūsų, siunčia Visata. Gal nutiko kažkas, ko nebespėjote aprašyti?
Man nuolat kažkas tokio atsitinka (juokiasi). Jei angeliukai mato, kad žmogus eina jų nurodytu keliu ir stebi ženklus, pradeda tų ženklų siųsti vis daugiau ir daugiau, kad jų lydimas asmuo nueitų ten, kur reikia. Paskutinis stiprus ženklas susijęs su dukryte. Pradėjus lauktis ėmiau galvoti apie mergaitės vardą. Kilo mintis, jog reikėtų ją pavadinti Marija, tačiau ėmiau dvejoti ir nustūmiau šį variantą į šoną. Po kiek laiko, kai liko maždaug mėnuo iki gimdymo, parašė man moteris, su kuria kadaise turėjau sąsajų profesiniame gyvenime, o dabar pažįstanti mane iš knygų. Su ja visiškai nebebendravome, net „Facebooke“. O parašė ji man žinutę būtent šiame socialiniame tinkle. Ji, pamačiusi mane besilaukiančią viename renginyje, pamanė, jog man gims mergaitė vardu Marija. Taip stebiu ženklus ir vadovaudamasi jais gyvenu harmoningai.
Nuo pirmojo įrašo jūsų tinklaraštyje Jurgaadomo.com iki antrosios knygos pasirodymo prekyboje praėjo maždaug 2,5 metų? Palyginkite save tuomet ir dabar.
Dabar esu pasiekusi dar didesnę ramybę, užtikrintumą. Tuomet buvo ieškojimų laikas. Buvau susižavėjusi, kokios įdomios yra išmėginamos dvasinės praktikos ir kaip jos keičia gyvenimą. Šiek tiek blaškiausi, o dabar jaučiu stabilumą.
Ar dar jaučiate poreikį medituoti, kai tikslas – sukurti šeimą – pasiektas?
Taip, bet šeima nėra tikslas, o geras šalutinis efektas (juokiasi). Nenoriu pernelyg išgąsdinti, bet tikslas buvo eiti link Dievo, surasti jį realybėje, užmegzti su juo ryšį. O tai reikalauja labai daug valios, pastangų ir jėgų. Aš nekalbu apie paveikslėlius religinėse knygose, o vidinę būseną, kuri neša didžiulę laimę. Netgi sakoma, jei šeimoje vyras ir moteris įsimyli vienas kitą labiau nei Dievą, gyvenimas ima atiminėti vieną iš kito. Stengdamiesi su vyru palaikyti dvasinę ramybę ir higieną medituojame. Anksčiau, jaučiant rezultatus, tai buvo labiau kaip darbas, o dabar tai darau iš jausmo.
Jurga ir Rytis vestuvių dieną
Rašote, kad moteriai nereikia brangių suknelių, kosmetikos ir kvepalų, jei akys spindi laime…
Taip. Per sąmoningumą atėjo ir žmonių pajautimas. Bendraudama su žmogumi nematau, ką jis vilki, kokius papuošalus segi, nors detalės man visada buvo įdomu, juk esu grafikos dizainerė. Ėmiau matyti vidinį žmogaus grožį ir tik po kurio laiko pastebiu jo išorę. Materialūs dalykai duoda momentišką pasitenkinimą. Jie kaip saldainis, kurį suvalgius, cukraus kiekis organizme pakyla, bet po pusvalandžio nukrenta.
Jūsų knygų paveikumas tas, kad teigiate pasakojanti neišgalvotus dalykus, viešinate skaitytojams savo išgyvenimus. Vis dėlto, koks knygoje vaizduotės ir tikrovės santykis?
Išgalvotų dalykų visai nėra. Vaizduote nebent galėčiau vadinti tai, kad pasakoju istoriją per savo matymo prizmę. Jei šią istoriją pasakotų, pavyzdžiui, mano buvęs vaikinas MB, ji atrodytų visai kitaip. Asmeninis patyrimas nulemia požiūrio kampą.
Paminėjote MB. Ar buvote jį sutikusi pasirodžius knygoms? Galbūt išgirdote priekaištų, kam viešinote jo asmeninį gyvenimą, gal net kaltinimų šmeižtu ar pan.?
Pasikartosiu, bet likimas viską dėlioja labai įdomiai. Visai neseniai matėme jį su Ryčiu (Jurgos vyras, – aut. past.), tačiau jis mūsų nematė. Žiūrėjau į jį valgantį viename Klaipėdos restoranų ir mačiau tik gražų žmogų, džiaugdamasi, kad viskas įvyko taip idealiai, kaip man reikėjo. Priėmiau vėlgi tai kaip ženklą, padėjusį suvokti, kad galutinai išsilaisvinau iš praeities aistrų. Šiaip rašydama stengiausi minėti kuo mažiau dalykų, kurie galėtų atskleisti jo tapatybę. Jei jis dėl ko pyktų, galėčiau patarti, nesitapatinti su romano herojumi (juokiasi). Aš papasakojau apie jį tik dalykus, padėjusius atskleisti padarytas klaidas, kurių daugiau nevalia kartoti.
Ar tikėtis trečiosios knygos?
Ši istorija jau pasibaigė. Jei bus lemta, ir toliau rašysiu knygas.