Kęstas Nevera
Ingridos Žiemytės nuotr.
Šeštadienio vakaras menų fabrike „Loftas“. Beissoul ir Einiaus debiutinio albumo „Laikas Paikas“ pristatymo koncertas. Atsirandu čia dar prieš devintą vakaro – oficialią koncerto pradžią. Prie durų jau tradicinė eilė. Tiek daug norinčių ateiti anksčiau ir paklausyti Victoro Diawaros už didžėjaus pulto? Wow, aš sužavėtas.
Sprendžiant iš to, ką prieš koncertą grojo Diawara, visiškai nežinojau, ko tikėtis iš koncerto. Atrodo, kad kažkas 2005-aisiais būtų paspaudęs „shuffle“ mygtuką Winamp‘e, į kurį visi atėję į plotą Justiniškių daugiabutyje sukėlė savo mėgstamus kūrinius.
22 valanda. Diawara griebia mikrofoną ir pristato vakaro kaltininkus. Scenoje prie kompiuterio stoja skafandriniu džemperiu, vintažiniu švarku, Abraomo Linkolno barzda ir kičiniais tamsiais akiniais su holograminėmis mergelėmis marijomis ant stiklų pasipuošęs Einius. Ok, vyrukai turi kažkokį konceptą. Pirmyn, parodykit, ką čia sugalvojot. Beje, scenos gilumoje kabo kailinė kepurė su elnio (ar briedžio) ragais.
Scenoje pasirodo Beissoul. Apsirengęs juodais trijų ketvirčių rankovių ilgio juodais kailiniais ir analogiškais akiniais (tik su ateiviais vietoj mergelių marijų). Ekstravagantiška šukuosena. Gerai, grupė turi konceptą. Dabar parodykit man šou.
Artūras Žabas-Beissoul studijavo aktorinį meistriškumą. Ir net aklas tai pastebėtų. Prisistatymas ir judesiai scenoje išduoda, kad šis charizmatiškas atlikėjas puikiai supranta, kokį personažą kuria scenoje. Ir jis tuo mėgaujasi. Kaip ten sakoma? Kaip žuvis vandenyje. Apranga, judesiai, netradicinis bendravimas su publika. Visa tai taip primena šlovingus glam rock laikus.
Užbėgau kiek į priekį. Muzika. Vokalas. Šou. Einiaus švelni elektronika su aiškiu ritmu verčia judėti. Tuo metu Beissoul mėgaujasi dainavimu ir buvimu scenoje. Balsas tikrai išsiskiria lietuviškoje scenoje. Priverčia klausytis ir hipnotizuoja. Beissoul judesiai – kažkokia šiaurietiška futuristika. Įsivaizduokite pantomimišką robotą už šiaurės poliaračio šokantį šiaurės pašvaistei. Panašu, kad lietuviška muzika pradėjo kvėpuoti giliai ir pradėjo įkvėpinėti gryną ir gaivų deguonį. O šaltyje iškvėpti garai yra tokie gražūs, kad norisi tikėti, jog tai nebus pirmas ir paskutinis jų albumas. Taip pat, kad tokių solidžių albumų ir grupių šiuose Šiaurės pietuose rasis vis daugiau.
Vis dėlto kažko šiame šou trūksta. Efektuotas Beissoul balsas šiek tiek primena Nikolajaus Manuelio Vonsildo iš „When Saints Go Machine“, kurie prieš tris savaites koncertavo toje pačioje „Lofto“ scenoje, balsą. Danai, kurie scenoje buvo keturiese, scenoje atrodė pilniau. Lietuvių duetui, kad ir koks ekscentriškas jis bebūtų, scenoje kažko trūksta. Ir jie tai bando užpildyti muzikiniu teatru.
Tarp kūrinių Beissoul surengia lyg mini etiudus. Parodo publikai senovinį virdulį, iš kurio viso koncerto metu pilasi vandenį į kavos puodelį ir atsigeria per tuos keliasdešimties sekundžių tarpus tarp dainų. Pakviečia į sceną du žiūrovus pašokti. Pakviečia žavią žiūrovę su išmaniuoju, kad kartu su koncerto žiūrovais pasidarytų wefie. Priima netikėtas (ar surežisuotas?) dovanas iš publikos. Beissoul tikrai nepamiršo studijose išmoktų dalykų ir į koncertą puikiai inkorporavo teatrą. Rekvizitas, personažai. Viskas organiškai įtraukta į pasirodymą. Tai, kas Artūrą Žabą ir Einių Jarutį padaro Beissoul ir Einiumi.