Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Vytauto Žalakevičiaus pavardė žinoma nors šiek tiek kino istorija besidominčiam žmogui. Šį tiek individui, tiek tautai sunkiu laikotarpiu kūrusį žmogų oriai galima pristatyti vienu ryškiausių lietuvių kino režisierių ir scenaristų. Ugningo temperamento, nepaprastos vaizduotės, kovotoju gimęs V. Žalakevičius turėjo taikstytis su sovietinio pasaulio taisyklėmis, paklusti jas diktuojančioms institucijoms, balansuoti tarp menininko savigarbos ir noro, kad jo kūryba taptų vieša ir paveikia.
Pirmasis jo ilgo metro filmas „Kol nevėlu“ pasirodė 1957 m. Po aštuonerių metų, buvo parodyta juosta „Niekas nenorėjo mirti“, kuo kai kam sunku iki šiol patikėti. Dėl pastarosios iki šiol netyla diskusijos tarp kaltinančiųjų režisierių išdavus lietuvių kovos dėl nepriklausomybės istoriją ir aukštinančiųjų V. Žalakevičių už nepaprastą talentą kino kalba parodyti tai, už ką tuo metu būdavo baudžiama.
Kurią pusę palaikyti, jei dar nesate pasirinkęs, galėsite nuspręsti kino centre „Skalvija“, sekmadieniniame kino klasikos vakare, filmo apie partizanų, saugumiečių ir stribų kovą „Niekas nenorėjo mirti“ seanse.
O štai keli faktai apie šį filmą. Informacija ir citatos iš Laimono Tapino knygos „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“ (2008 m.).
1. Pirminis filmo pavadinimo variantas buvo „Teroras“, tačiau „Lietuvos kinematografo vadai pareiškė, kad toks pavadinimas gali išgąsdinti Maskvą ir filmas bus uždraustas dar nė nepradėtas. <...> Nė vienas režisierius negalėjo pradėti filmo, negavęs studijos, kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkų palaiminimo.“
2. Jono Lokio vaidmuo buvo specialiai parašytas teisę studijuojančiam Juozui Budraičiui, kurio kandidatūrą per kastingą V. Žalakevičius išpeikė, o paskui persigalvojo ir specialiai dėl jo perrašė scenarijų.
3. Visi manė, kad gražuolės Onos vaidmenį atliks V. Žalakevičiaus žmona Gražina, tačiau nevaldomas vyro pavydas jai užkirto kelią į šį filmą. Gražina buvo jau perskaičiusi scenarijų ir išmokusi žodžius, tačiau prieš pradedant filmuoti intymią sceną su Donatu Banioniu, V. Žalakevičius ėmė ir pakeitė savo nuomonę.
4. Onos vaidmuo atiteko latvių aktorei Vijai Artmanei, kuri į Lietuvos kaimą, kur vyko filmavimo darbai, buvo atgabenta tiesiai nuo šeimos stalo, kone be sutikimo, ir su tik ką gimusiu kūdikiu ant rankų, tik dėl pagarbos garsiam lietuvių režisieriui.
5. Paskutinėje scenoje partizanų vado Aitvaro (Laimonas Noreika) ištarti žodžiai „Nežinai… nežinai, kaip skauda“ V. Žalakevičiaus buvo užrašyti jam diskutuojant su žmona apie tai, kas gyvenime kenčia labiau – vyrai ar moterys. V. Žalakevičius buvo įsitikinęs, kad vyrai dažniau patiria įvairių sužalojimų, sunkiau ištveria skausmą. Prieštaraudama jam žmona ištarė: „Ką tu išmanai apie moteris! Gimdant, sakysim, tu nežinai, kaip skauda…“
6. Filmuojant kovos scenas būdavo padegamos dūminės raketos. Aktoriai tuo metu jausdavosi bjauriai. Štai vienoje tokių scenų Laimonas Noreika apsinuodijo karčiais petardų dūmais ir prarado sąmonę. O vos tik jį atgaivinęs V. Žalakevičius iš karto paskelbė antrą dublį.
7. V. Žalakevičius, supratęs, kad Lietuvoje filmas negaus palaiminimo, pirmiausia norėjo jį parodyti Maskvai. Tad sugalvojo pavojingą aferą – nuvykęs į Maskvą su pavogta filmo kopija SSRS kinematografijos komiteto vyriausiojo redaktoriaus kabinete melavo, kad juos apvogė traukinyje, tad jie neturi palydimojo LSSR komiteto rašto. SSRS komiteto pirmininkas pamatęs filmą, paskambino į Lietuvą ir pasakė, kad pas jį „Mosfilme“ dirba 150 režisierių, o čia vienas lietuvis nušluostė jiems nosis: „Aš jo net pavardės nesugebu teisingai ištarti, bet, manau, greitai ją ištars visa šalis“. Žinoma, valdininkai Lietuvoje nebeturėjo ką sakyti, nebedrįso prieštarauti.“
8. Juosta buvo parduota daugybei užsienio šalių, tad ją sėkmė lydėjo ne tik sąjunginiame ekrane. Filmas ir jo scenarijus buvo apdovanotas Kijeve, o Karlovy Varų festivalyje D. Banionis buvo pripažintas geriausiu aktoriumi.
Žymių kino žmonių pasisakymai apie V. Žalakevičių ir „Niekas nenorėjo mirti“
Vienas garsiausių Lenkijos režisierių K. Zanusis: „Man V. Žalakevičius yra pirmas Lietuvos menininkas, kurį pažinau filmo „Niekas nenorėjo mirti“ dėka. Filme buvo kažkoks ir mums, lenkams, artimas ir suprantamas nervas. Tai buvo kančios, skriaudos, pažeminimo ir istorijos primestos nelaimės pojūtis.“
Pasaulinio garso kino režisierius Jonas Mekas: „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau prieš kokius 20 metų, bet kai kurie vaizdai yra taip įstrigę, kad aš juos matau ir dabar. Ta tiršta atmosfera… Tai tikrai tobulas filmas.“
Rusų kino kritikas A. Plachovas: „Į šį V. Žalakevičiaus filmą galima žiūrėti ne tik kaip į tarybinį filmą, bet ir kaip į egzotišką, individualų. Aš studijavau I. Bergman. Ir atradau ne tik du geografinius brolius, filme „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau jaunystės Bergmaną. Kitaip tariant, jeigu Bergmanas filmuotų vesterną – tai būtų „Niekas nenorėjo mirti“. Apskritai man kino pasaulis – Bergmanas, Tarkovskos, Felinis, Žalakevičius.“