Kino pusryčių trejybė - „Vokiško kino dienos“, „Vilko vaikai“ ir „Skalvijos kino klubas“

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Šįryt pabandysiu į darnų vienetą suspausti kelis dalykus. Kartais tai geriausia išeitis, kai aplink tiek visko vyksta.

Vasario 26–kovo 26 dienomis Lietuvoje vyksta „Vokiško kino dienos“. Penktadienio vakarą kino centras „Skalvija“ sukvietė besidominčiuosius siaubingų pokario padarinių paliestais žmonių gyvenimais. Po seanso „Skalvijos kino klube“ žiūrovai turėjo galimybę pasišnekučiuoti apie tik ką pamatytą filmą. Bet apie viską iš pradžių ir po truputį.

Dėka Goethe‘s instituto kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje šiemet ir vėl į mūsų šalį atkeliavo kino naujienos iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Per mėnesį truksiančias „Vokiško kino dienas“ bus galima išvysti 12 įvairių temų ir žanrų naujausių kino filmų. Reginys aplankys septynis Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę ir Nidą. Tačiau vilniečiai nesnauskite – kovo 5 dieną jis iškeliauja į Kauną.

Ne paslaptis, kad vokiškas kinas mėgsta nepatogias, skaudžias temas, kurios kartais eiliniam žiūrovui palieka ne patį geriausią įspūdį vien dėl to, kad buvo sunkiai suvokiama, ką jam norėta pasakyti. Minėtas penktadieninis „Vokiškų kino dienų“ seansas „Skalvijoje“ kai ką iš šio teiginio įrodė, kai ką – paneigė.

Režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“, visai kaip geriausia 2012 metų knyga – Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“ , pasakoja apie buvusių Rytprūsių kaime iš bado mirštančius žmones. Paskutinė kiekvieno iš jų viltis – išsiųsti vaikus į Lietuvą, kur jie rastų maisto ir pastogę pas vietinius ūkininkus. Tai tautos istorija, pagrįsta badą kentusių ir masiškai savo artimuosius laidojusių „vilko vaikais“ vadinamų žmonių pasakojimais. Nežinia, kodėl, tačiau viskas, kas sukurta pokario tematika, itin traukia tiek skaitytojus, tiek žiūrovus. Tai puikiai įrodė ir penktadienio vakarą prieš „Vilko vaikus“ lūžtanti „Skalvija“. Daugeliui teko išeiti nukabinta nosimi taip ir nebegavus netgi pristatomų vietų bilietų.

Taigi, ar reikia labai liūdėti nesudalyvavus šio filmo peržiūroje? Juosta prasideda rusų kareivių arklio vagyste. Jos kaltininkai du berniukai. Vienam jų – keturiolika, kitam – devyneri. Pastarasis išsitraukia ginklą ir šauną į vyresniojo brolio glostomą gyvulį, o vėliau išpjauna gabalą mėsos ir gabena jį nuo bado merdinčiai motinai. Režisierius nieko nelaukęs pradeda piešti Rytprūsiuose gyvenančių vokiečių vaikų paveikslą, kurių, rodos, nestebina niekas. Viskas būtų lyg ir gerai, žiūrovas iš karto suintriguojamas. Tik vėliau tas režisieriaus nekantrumas ima gluminti, o dar vėliau netgi truputį erzinti. Nauji veikėjai atsiranda taip greitai, kaip ir išnyksta. Pasakojimas įgauna kapotą fragmentiškumą, kurio tikrai nepateisina interpretacija, kad „vilko vaikas“ neturi ir negali prie nieko prisirišti, jis turi susitaikyti su laikinumu ir nuolat į nugara alsuojančia mirtimi.

Taigi, toliau. Minėti broliai – Hansas ir Fritzchenas – prieš mirtį mamos pamokyti iškeliauja į Lietuvą ieškoti kadaise pažinotų ūkininkų, kurie berniukus atpažins pagal medalioną. Jis tampa kelionės simboliu, padedančiu pasakojimo gale ne tašką, bet klaustuką. Tačiau iki to dar laukia ilgas kelias ir prasideda jis perplaukus Nemuną, kurį sergsti ginkluoti kareiviai. Brolius upė išskiria, tad tolimesnis Hanso tikslas – ne tik surasti galinčius priglausti žmones, bet ir Fritzcheną. Valgant varles, žalią paukštieną, kirmėles, slapstantis nuo visur tykančių priešų, svarbiausia, atrodo, yra išgyventi. Tačiau filmo pabaigoje režisierius turi parengęs staigmeną. Vienam žiūrovui – ji pasirodys savaime suprantamas poelgis, kitas jį priims kaip išgalvotą momentą, galbūt net sugriovusį visą filmo įtaigumą. Tai individualu ir reikalauja diskusijos netgi tarp patyrusių kino žinovų.

Po seanso, kaip jau minėjau, „Skalvijos kino klubas“ kvietė į aptarimą. „Skalvijos“ programų koordinatorės Sonatos Žalneravičiūtės moderuotas pokalbis vyko lyginant matytą filmą su „Ekskursante“ ir „Lora“, aptariant partizanų tematiką kine, diskutuojant apie tam tikrus režisieriaus sprendimus ir pan. „Kino klubas“ vyksta paskutinį mėnesio penktadienio, tad sekite informaciją, nes tai išties puiki galimybė pabendrauti su kiną mylinčiais žmonėmis bei suvokti nepastebėtas matytos juostos reikšmes. Beje, niekada nežinai, kada prie įdomaus pokalbio prisijungs kavinės lankytojai.

Susidomėjusieji filmu „Vilko vaikai“ pamatyti jį galite šįvakar kino teatre „Pasaka“ arba kovo 20 dieną prasidėsiančiame festivalyje „Kino pavasaris“.

Asmeniškai man šis filmas labiausiai patiko dėl Hansą suvaidinusio aktoriaus Levino Liamo, tyla išreiškusio tai, ko kitam reikėtų daug žodžių, ir dėl operatoriaus Leaho Strikerio darbo filmuojant kraupiai vaikų būčiai supriešintą nuostabią gamtą. Filmas, kurtas drauge su lietuviais, tad čia išvysite ir mūsų šalies aktorių, tarp kurių Vidas Petkevičius, Dainius Gavenonis, Mindaugas Papinigis ir kiti.

Dovilė Raustytė, kino pusryčiai, skalvija, skalvijos kino klubas, vilko vaikai, vokiško kino dienos

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai