Mykolas Vildžiūnas: „Nepavargsiu dėkoti, bet labai pavargau prašyti“ (interviu)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Jau šią savaitę Lietuvos kino teatrus pasieks lietuviškas filmas „Nesamasis laikas“. Jo režisierių Mykolą Vildžiūną ryškiausiai atsimename vaidinantį filmuose „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) ir „Aš esi tu“ (2006). Pastarasis, beje, režisuotas Mykolui asistuojant jo brolio Kristijono Vildžiūno. Daugybę vertingų pamokų, gautų iš jo, tėvo – kino kritiko Lino Vildžiūno, aktorystės ir režisūros studijų, darbo kuriant dokumentinį filmą apie ekscentrišką menininką Beną Šarką, kolegų darbų, Mykolas ryžosi įprasminti savo debiutiniame ilgo metro filme.

„Nesamasis laikas“, pasak jo, skiriasi nuo gausių pastarojo meto lietuvių kino premjerų tuo, kad jis nejuokina žiūrovo, o kelia jam egzistencinius klausimus. Kiekvienam vis kitus, individualiai įprasminant savąjį laiką. Gal esamasis laikas iš viso neegzistuoja? Gal, kaip teigia Rytų išmintis, laikas yra praeities ir ateities blyksniai, kuriais privalai mėgautis? O gal atvirkščiai, esamasis laikas yra pats svarbiausias, kuriuo reikia džiaugtis, nes kitaip jis gali virsti nesamuoju laiku? O jei laikas nesamasis, vadinasi ir tavęs nėra? Mykolas sako, kad jo filmas atviras kaip dėlionė, kurią kiekvienas gali dėlioti savaip.

Susitikus apie tai pasikalbėti, Mykolo žodžiais tariant, „Nesamasis laikas“ buvo stadijoje, kuomet jį bereikia perrišti kaspinu ir pažymėti rodyklėmis, kaip trapų daiktą, kurio negalima vartyti. Likus kelioms dienoms iki premjeros, tikėtina, režisierius jaučiasi labai panašiai...

Tik dirbantieji kino srityje žino, kiek jėgų pareikalauja filmo kūrimas. Nuovargis, stresas, didžiulės laiko ir pinigų sąnaudos – kam visa tai? Būtent tau, Mykolai?

Pagrindinis tikslas – savirealizacija. Tačiau tokius pasakymus iš karto lydi spekuliacjos, kad neva visi lietuviški filmai daromi sau, kad čia ir slypi jų bėda, ir pan. Kad ir kaip būtų, šį filmą kūriau tam, kad nugalėčiau save. Pirmą didelį darbą visuomet lengva pradėti, bet sunku užbaigti. Tikrinu save, ar užbaigsiu tinkamai šitą distanciją, tikinu, kad bus daug žiūrovų, kurie neliks abejingi – girs arba piktinsis. Abejingumas dažnai kyla iš išankstinių nuostatų: lietuviškam kinui būdinga tipiška lėta, teatrinė vaidyba ir pan. Su tuo nepakovosi. Tai seniai įsišakniję stereotipai ir ne vienas aš bandau tuos barjerus perlipti. Tikslu galima laikyti ir tai, kad tiesiog norėjau sukurti dar vieną lietuvišką filmą, kurį žmonėms bus įdomu pažiūrėti dėl jame keliamų klausimų, vaidinančių aktorių, vizualiosios pusės.

Vienas stereotipų teigia, kad lietuviškas kinas yra liūdnas ir niūrus. Ar „Nesamasis laikas“ - liūdnas filmas?

Nenorėčiau taip sakyti. Istorija yra liūdna, aplinkybės – liūdnos, bet pats filmas šviesus, kurdami jį specialiai nedramatizavome. „Nesamasis laikas“ turi šviesų rėžiminį raktą, veiksmas vyksta dieną, šviečiant saulei. Kai spalvos ryškios, personažas mato save blyškiai. Pagrindinio veikėjo Tado būsena liūdna, jį kamuoja žmogiški egzistenciniai klausimai. Tačiau atsiminimai šviesūs. Tas kontrastas ir mezga dramatinę liniją. Rašydamas scenarijų, filmuodamas neturėjau tikslo sukurti liūdno filmo, paspausti emocinį mygtuką ir išspausti ašarą. Jei ji rasis, vadinasi žiūrovas pajuto kažką sau artimo.


„Nesamojo laiko“ filmavimo komanda

Pagrindinis personažas – jaunas miesto vyras, kuris daug dirba, nesutaria su žmona, neranda laiko aplankyti tėvų, pabūti su maža dukra, įtampą malšina kvepiančia suktine. Galima teigti, kad kurdamas jį, rėmeisi asmenine patirtimi?

Filmo pagrindiniai, šalutiniai ir net patys mažiausi personažai yra iš gyvenimo, iš stebėsenos, žinoma, jungiant tai su fantazija. Tai lipdiniai mano sutiktų žmonių, daugelio net ne Lietuvoje, o Vokietijoje, Artimuosiuose Rytuose. Smulkios charakteristikos, rašant scenarijų, gimė būtent iš jų gyvenimo filosofijos. Nemeluosiu, pagrindiniame personaže daug manęs. Asmeninis nuoširdumas pasakojant šią istoriją egzistuoja, tai primena biografiją, tačiau filmas jokiu būdu nėra biografinis. Paskutinę minutę nusprendus keisti pagrindinio personažo aktorių, komanda bedė pirštus į mane. Tačiau nesiryžau greta filmo statymo imtis ir pagrindinio vaidmens. Tai būtų lyg perdėtas narcisizmas iš tiesų esant padėtyje be išeities.

Tačiau išeitis, kaip teko matyti, atsirado. Pagrindinį Tado vaidmenį filme atlieka Tadas Gryn. Kodėl atsisakyta pirmojo varianto? Ir kodėl Tadas?


Tadas filme atsirado spontaniškai. Jis scenarijų gavo likus dviem dienoms iki filmavimo pradžios. Metus laiko ruošėmės dirbti su taip pat labai geru, šiam vaidmeniui itin tinkamu aktoriumi. Tačiau aš ne Quantinas Tarantino, kad galėčiau dėl vieno žmogaus atidėti filmo statymą, kaip jis pasielgė su filmu „Kill Bill“ Umai Turman pastojus. Žinoma, jei būčiau galėjęs, bučiau palaukęs. Pavasarį turėję prasidėti filmavimo darbai nusistūmė į rudenį, kada prasideda naujas teatro sezonas. Filmavimo periodu tarp, berods, 11 spektaklių pasirinktam aktoriui būtų likę miegui vidutiniškai po 3,5 valandos. Ir taip visą mėnesį. Supratau, kad fiziškai nesusitvarkysime, nes jis aikštelėje turėtų būti 19-oje pamainų iš 21-os. Tapo aišku, kad kažkas nulūš. Arba mes, nes negalėsime nė minutės vėluoti, arba jis. Teko priimti racionalaus proto padiktuotą sprendimą – keisti aktorių. Tado grafikas buvo toks palankus, kad puikiai galėjo prisiderinti prie mūsiškio. Po 2,5 valandos, po to kai įteikiau jam scenarijų, gavau iš Tado žinutę, kad jis imasi šios beprotybės.

Gal jis jau buvo skaitęs scenarijų? Vis dėlto juk gyvena su pagrindinio personažo žmoną vaidinančia Toma Vaškevičiūte?

Ne, šiuo atveju jis buvo korektiškas. Neskaitė, nors scenarijus gulėjo jų namuose. Tai profesinė etika, kurios laikantis, jam paskui nereikėjo meluojant raudonuoti. Tadas pirmiausia nudžiugo, kad pagaliau galės perskaityti scenarijų, ir tik po to susimąstė, kad jam reikės ir suvaidinti pagrindinį jo vaidmenį.

Tiki lemtimi?

Žinoma. Taip pat desperatiškai keitėme ir pagrindinį objektą. Iš pradžių galvojome, kad visas scenas nufilmuosime Antakalnio klinikose. Nufilmavome eksterjerą, aplinką. Tačiau likus dviem dienoms iki filmavimo, supratome, kad dirbti visą savaitę veikiančiame skyriuje bus išties sudėtinga. Prisiminėme, kad kažkada, ieškodami lokacijos Vilniaus gimdymo namuose, buvome radę neveikiantį skyrių. Nuvažiavome dar kartą pažiūrėti, ir ką gi – 2 000 kvadratinių metrų mūsų paslaugoms. Perdažėme palatą, kai atėjome filmuoti sienos dar džiuvo. Pagal tai žiūrovai galės spėlioti, kurios scenos filmuotos pirmomis dienomis. Likimas, ne kas kitas, mus čia atvedė.

Jau kurį laiką neteko skaityti daugiau pliusų nei minusų pabrėžiančios lietuviško filmo recenzijos. Tikiu, kad į šį filmą įdėjai daug savęs. Esi pasiruošęs kritikai?

Kai jauti, kad kritika teisingai argumentuota, veikiant asmenybės stuburui gali supykti, bet ilgainiui suprasi, už ką esi baudžiamas ir kodėl tokia neminkštinta forma. Gražūs žodžiai nebūna tiesūs, tiesūs žodžiai nebūna gražūs. Nereikia ieškoti aukso vidurio. Aš pats nemėgstu vynioti žodžių į vatą, bet tokiais atvejais būtina argumentuoti. Branda, savirealizacija, užtikrintumas, patirtis sukuria imunitetą. Ne ta prasme, kad tampi drąsesnis, nachališkesnis, o ta, kad esi užtikrintesnis tuo, ką kalbi, kaip vertini, ką sako tau.


Iš kairės: Mykolas Vildžiūnas, Šarūnas Banevičius ir Tadas Gryn

Gal nutuoki, kurios filmo vietos bus paminėtos tarp silpniausių ar tarp stipriausių?

Žinoma, tai bus išryškinta, filmas negali būti pristatytas vienoje spalvoje, bus bandoma dėlioti ant svarstyklių, ieškoti balanso, diskusijos. Kadangi turiu patirties su scena ir kitais filmais, žinau, kas yra nusivylimais. Pavyzdžiui, darant sceną atrodo, kad visa salė per ją tiesiog lūš, tačiau nieko panašaus neįvyksta. Tačiau viename mieste juokiasi, kitame – ne, teatre vieną kartą žiūrovas reaguoja, kitą kartą ne. Daug kas priklauso nuo aktualijų, kurių ateina į kino teatrą paveikta publika. Universalaus kodo nėra. Esu sau įvardijęs silpnąsias ir stipriąsias vietas. Žinau, kaip dėl jų ieškojau balanso. Žinau, kad vis tiek mane nustebins, nors esu padaręs filmą atvirą kaip dėlionę, kurį galima dėlioti ir vienaip, ir kitaip. Žinau, kad papildomų traktavimų, matymų, filosofinių sluoksnių jau Lietuvoje atsiras labai daug, o jei jis išvažiuos į kitą šalį ir susidurs su kitos gyvenimiškos sampratos žiūrovu, vėlgi atsiras, kas mane priblokš. Ir gal pavyks suprasti tai, ko nepavyko įvardyti arba dariau tai kitais žodžiais. Kai paleisiu filmą, jis man darys įtaką, kol kas viskas vyksta priešingai.

Kinas brangus dalykas. Gal reikėtų klausti, o ne teigti?..


Labai pavargau statant šį filmą prašyti. Nepavargsiu dėkoti, bet prašyti labai pavargau, nes nieko negalėjau pasiūlyti apart pažado, kad mes pabaigsime šį filmą, ir kad mums visiems nebus gėda.

Taip norėtųsi pasiūlyti bent minimalios algos išraiškai lygius honorarus. O dabar žmonės dirba labai daug ir labai sunkiai už vardą. „Nesamąjį laiką“ kūrė nemažai tokių, kaip aš, kuriam šis filmas pirmasis. Turiu atsakomybę, kad tai atneštu jiems naudos. Ne finansinės. Kad jis būtų kaip vizitinė kortelė.


Tadas Gryn ir Toma Vaškevičiūtė

Tačiau su kinu nieko bendro neturinčiam žiūrovui spaudoje afišuojamas milijoninis lietuviškų filmų pelnas daro visai kitokį įspūdį, o aktoriai pasakoja, kad filmuojasi už maistą. Tai kaip yra iš tikro?

Tai skaudi, dvi puses turinti tema, kuriai reikėtų atskiro pokalbio, gal net diskusijos. Labai gerai, kad lietuviškas kinas sulaukia tiek žiūrovų ir kad kelia kasų uždarbį, gautas PVM grįžta į kino gamybos biudžetą, kuris plėsis, didės lietuviško kino finansavimas, daugės nacionalinio biudžeto remtų filmų. Tačiau girdime kalbas, kad dirbantys kine vis tiek negauna honorarų. Tai skaudus klausimas. Prieš penketą metų eidavai pas žmones į butą, Lietuvos kino studijos vardu prašydavai leisti filmuoti jame filmą ir durys mano vadinamam bizonynui būdavo atveriamos. Tačiau dabar jaunas, iniciatyvus kinas, kuris neturi pinigų, prašo įsileisti, bet jam durys užtrenkiamos. Tai peraugo į paslaugos suvokimą, kuri turi įkainius ir garbės žodis nebeveikia. Pigus nepriklausomas kinas praranda galimybę egzistuoti rokenroliškai ir revoliuciškai, nes atsiremia į paslaugos įkainių lentelę. Privalai ieškoti naujų kelių ir išėjimų. Tai, kad kinas uždirba ir pildo biudžetą, ir aktorių honorarai turėtų tarpusavyje balansuoti, o neprieštarauti vienas kitam.

Dažnai žmogus gali rinktis tarp lengvo ir sunkaus kelio. Nieko naujo. Tik keista, kodėl kažkas pasuka sunkiuoju. „Nesamasis laikas“ taip pat neina lengvu keliu. Kodėl?

Filmas nėra klaustrofobinis, nufilmuotas kambaryje ar bute per trumpą laiką. Pasilikome laiko pabendrauti su gamta: laukėme, kol sutems, kol nuplauks debesys. Kambaryje gali daryti dublį po dublio, jei filmuojasi tie patys aktoriai, jiems ir dažnų grimo korekcijų nereikia. O mes ėjome tuo pastatominio kino keliu. Tokio žanro filmas dar nebuvo Lietuvoje uždirbęs. Tikiuosi, jo pažiūrėti ateis daugiau žmonių nei įprasta, vien dėl inercijos. Žinoma, galima padaryti 9 filmus greitai, nes rinka prašo, o tada nusiraminti ir kurti, ką nori. Tačiau aš šį filmą dariau nusiimdamas kepurę prieš lietuviško kino tradiciją, kurią, kaip ir operatorių indėlį į jį labai vertinu. Tačiau darau taip, kaip suprantu, naujindamas tą tradiciją. Tokias pamokas gavau dirbdamas kuriant lietuviškus filmus, kurie visuomet ėjo į priekį. Vienas apšvietėjas, neskaitęs scenarijaus, pasakė: „Tavo filmas žiauriai lietuviškas, neblogąja prasme.“ Man tas paprastas pasakymas buvo didžiulis oro gūsis, vadinasi, žmogus mato, ką aš stengiuosi padaryti.


Tadas Gryn ir Valentinas Novopolskis

Gal nebūtų pasukta sudėtingesniu keliu, jei ne stiprus užnugaris? Kalbu apie tavo tėvą – kino kritiką Liną Vildžiūną, ir brolį – kino režisierių Kristijoną Vildžiūną. O gal atvirkščiai – tai tik pridaro papildomų kliūčių?

Gerai turėti užnugarį, bet tam tikrais momentais geriau su juo ar be jo – vėlgi atskira diskusija. Žinoma, gyvos kino enciklopedijos namie neturi niekas. Tai milžiniška vertybė. Tėtis, kaip kino istorikas, tam tikrose vietose pasakydavo: „Baik tu. Čia štampas.“ Kartais pasiginčydavau, galvodamas, kad esu modernesnis, bet vis tiek atkreipdavau dėmesį , kodėl toje vietoje padėtas paukščiukas. Brolis labai pasitikėdavo manimi, kai asistuodavau jam statant filmus. Pasitikiu ir aš juo. Jis atkalbinėdavo mane nuo kažko arba įkalbinėdavo kažkam, kai skaitydavo scenarijų ar žiūrėdamas montažus. Visus patarimus labai vertinu. Jų buvo išties nemažai, nes būsimo filmo medžiagą rodydavau buvusiems kursiokams, kolegoms, netgi tiems, kurie daro populiarųjį kiną. Tai filmas sau, tačiau nedariau jo užsidaręs. Visą tą laiką klausdavau aplinkinių, ar aiškiai kalbu, ar gerai dėlioju kirčius. Dabar, kai jis užbaigtas, noriu parodyti visiems.

Filme labai svarbūs vaikystės atsiminimai. Jie vyksta paraleliai (n)esamajam laikui. Kokią reikšmę vaikystė turi tau, kaip šio filmo scenarijaus autoriui, ir galiausiai, kaip vyrui?

Kiekvienam vyrui svarbu pratęsti vaikystės žaidimus. Miesto žmogus, skęsta madų besivaikančioje visuomenėje ir mažas dienas atsimena, kaip kažką labai pastovaus, tikro, gryno, bet tuo pačiu laisvo. Galėjai būti, kuo tik nori – indėnu, kosmonautu. Mintys neša taip toli, kad galaktika yra arčiau tavęs nei savęs. Vaikystė kiekvienam vyrui svarbi. Jis griebiasi jos kriziniu laikotarpiu, kai tik suabejoja savimi. Arba meškerės, kas irgi yra iš vaikystės. Tai tampa suaugusių žmonių žaidimais. Vyrų vaidmuo visuomenėje toks, kad jie privalo būti stiprūs, o vaikystėje visi būtent tokiais ir jaučiamasi.

Ar Tadas – stiprus personažas?


Tado personažą galima laikyti šiek tiek mėme arba atvirkščiai – labai tvirtu, nes palūžusį matome jį tik porą kartų. Tačiau ant palūžimo ribos jis laviruoja visą filmą, taip ir neparodydamas savo silpnosios pusės. Bandydamas išlikti stiprus Tadas bėga, kame ir slypi jo silpnumas. Bet kaip personažas jis nėra silpnas, nes atlaiko jam skirtą išbandymą.

Dokumentinis filmas, mistinė drama - gal kitas žanras bus juodoji komedija? O gal grįši prie dokumentinio kino?

Filmas sensta, dar nepasiekęs ekrano. Daug kas man atrodo kitaip nei per pirmuosius filmavimus. Negaliu pasakyti, ar bus kitas filmas, nes reikia poilsio, kritinio žvilgsnio, distancijos. Sakoma, kad režisierius turi turėti penkis paruoštus scenarijus ir dar tiek pat sumanytų. Paruošto aš neturiu, bet su scenų planais, veikėjų charakteristikomis, istorijomis, kurias jie pasakoja – penkis tikrai turiu ir jie visi pakankamai skirtingi. Tačiau, kurio norėčiausi imtis pirmiausia, dar nežinau. Dabar svarbiausia, kad atsipirktų investicija į „Nesamąjį laiką“. Ir kalbu ne apie pinigus. Norisi ir grįžti prie dokumentikos. Tam taip pat turiu idėjų, tačiau neužtenka laiko.

kinas, lietuviškas kinas, mykolas vildžiūnas, nauji filmai, nesamasis laikas, premjeros

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai