Laikas.lt
Šiandien sulaukėme išties išskirtinio laiško. Vaikinas vardu Tomas jame papasakojo savo metus laiko trukusius išgyvenimus. Kodėl jais dalijamės? Beprotišku greičiu lekiančiame pasaulyje mūsų vertybės išsibarsto, daug dirbame, linksminamės, dalijame save į visas puses, kol ima kankinti spengianti tuštuma. Dvasinė ramybė, vidinė harmonija tampa svetima ir nepasiekiama. Pažįstama, tiesa? Šis mūsų skaitytojas buvo priverstas sustoti, įsiklausyti į tą spengsmą ir atrasti jėgų jį nugalėti.
***
Norėčiau pasidalinti įvykių grandine, kuri paveikė mano mastymą ir pradėjo keisti mano gyvenimą.
Kiekvienas iš mūsų kartais susimąstome: kiek mes nuėjome nuo tam tikro savo gyvenimo taško, kur mes buvome tada, ko mes norėjome iš gyvenimo ir ar dabar esame ten, kur norime būti. Pradedam mąstyti, kodėl visgi taip nutiko? Iškeliam sau tuziną klausimus ir į juos atsakinėjame. Dauguma tų klausimų būna paprasti, pavyzdžiui: Kodėl gi man nesiseka? Kodėl mano alga minimali? Kodėl aš gyvenu su žmogumi, kurio nemyliu? Kodėl mano draugams aš reikalingas tik „prie butelio“ ar tada, kai jiems trūksta pinigų? Dalį šių klausimų uždaviau ir aš sau. Ir nepatikėsite, kokie buvo atsakymai.
Aš dabar savo gyvenimą skirstau į du etapus: prieš traumą ir po jos. Tiesa, savo gyvenime esu turėjęs daug smulkų traumų: pirštų lūžių, patemptų raiščių, įvairių susižeidimų, kurie tuomet man atrodė tiesiog tragedija. Bet šis buvo kitoks, jis mane privertė permąstyti gyvenimo prioritetus.
Tai nutiko prieš kiek daugiau nei metus. Tuomet lankiau imtynes. Ir man sekėsi! Visą savo įniršį išliedavau treniruotėse – nors prie komandos prisidėjau gan vėlai, greitai prilygau kitiems. Tačiau vieną dieną, pasibaigus treniruotei, pajutau smarkų riešo skausmą. Ignoravau jį (beje, kaip ir daugelį savo gyvenimo problemų). Apskritai, nuolat nekreipdavau dėmesio į aplinką: man nerūpėjo grožis, tai, jog per lietuvių pamoką,, pakviestas skaityti, viešai apsijuokdavau prieš visą klasę, rašydamas diktantą, padarydavau klaidų tiek pat, kiek diktante būdavo žodžių… Ignoravau ir savo kreivą žandikaulį, asmenines problemas bei destruktyvų gyvenimo būdą. Kaip ir dauguma, plaukiau pasroviui.
Ėjo savaitės, o skausmas nepraėjo. Galop per jį tapau nepajėgus sportuoti. Praėjus porai mėnesių, praradau daugumą draugų – jie atitolo, pradėjo neberašyti, nesusitikdavome. Tuomet nesupratau, kad buvau jiems reikalingas tol, kol buvau kietas sportininkas, kuriam sekasi, kol bendraudami su manimi turėjo naudos. Pirmąją metų pusę vaikščiojau nuo vienų gydytojų durų prie kitų, vis klausinėjau, pirkau jų rekomenduojamus vaistus ir tepalus. Tiesa, kad ir kiek tyrimų man buvo atlikta, nė karto nieko nerado.
Pradėjau svarstyti apie tai, jog jau viskas – mano gyvenimas toliau ir bus toks tuščias. Man tikrai trūko imtynių. Iš kažkur kilo klausimai, kurie anksčiau man buvo nebūdingi. Kodėl man nesiseka? Kodėl tai nutiko MAN? Ar visą gyvenimą būsiu eilinis nevykėlis, negabus niekam nei fiziškai, nei protiškai. Aš gailėjau savęs. Bjaurėjausi savimi veidrodyje. Pasiekiau tokią stadiją, kai prisiminiau vaikystės svajones. Jos buvo labai vaikiškos – ir fainos, tokios… nesavanaudiškos ir didvyriškos. Supratau, jog jei noriu kažką pasiekti, reikia suprasti, ko aš noriu, ir kasdien žengti po mažą žingsnį to link. Užteks savęs gailėtis, laikas veikti!
Tai nebuvo greitai priimtas sprendimas – kol sumąsčiau tokį „genialų“ dalyką, prireikė beveik metų. Tačiau nusprendus, kad laikas keistis, ėmiausi to ryžtingai. Nusprendžiau rašyti taisyklinga lietuvių kalba. Pradėjau skaityti knygas. Ir mokytis – nuoširdžiai ruošiau pamokas. Tiesa, ne visoms. Toms, kurių egzaminus planavau laikyti, kad tapčiau inžinieriumi – tai buvo mano vaikystės svajonė, kurią kažkuriuo metu praeityje palaidojau. Visiems draugams tokie mano pokyčiai atrodė keisti. Vėliau mečiau merginą, kurios nemylėjau, nutrūko ryšiai su dalimi draugų. Su dauguma jų. Atrodė, kad pradedu naują, gal kiek vienišą gyvenimą. Man atrodė, kad žmonės, kurie mane traukė žemyn, tiesiog turėjo išeiti. Pradėjau užsiiminėti lengvąja atletika. Bėgiojau kaip pamišęs, o grįžęs mokiausi. Netekus draugų, dienos tapo ilgos ir nuobodžios, tad mokslas buvo puikus būdas tas dienas prastumti.
O dabar rašau. Dalinuosi savo išgyvenimais. Prieš metus nebūčiau išdrįsęs net pradėti apie tai rašyti. Dabar imuosi visko, apie ką kažkada svajojau. Pradėjau mokytis groti gitara, programuoti. Pamažu susipažinau su naujais žmonėmis, keletą iš jų jau galiu vadinti draugais. Beje, su tais, kurie išliko, mane sieja tvirtesni santykiai nei kada anksčiau. Gera naujiena ta, kad galiausiai rado skausmo rankoje priežastį. Pasirodo, man nutrūko raištis. Mane operuos, aš pasveiksiu ir grįšiu prie sporto. Bet tai nereiškia, jog pamiršiu tai, ką išmokau per šiuos metus. Ši trauma mane pastūmėjo pirmyn, privertė „pakrutinti“ savo galvą. Jei ne ji, ir toliau kiauras dienas leisčiau „Facebook‘e“, šlaistyčiausi gatvėmis su žmonėmis, kurie ir toliau apsimestų mano draugais, o savaitgaliais lėkčiau į nesibaigiančius gimtadienių vakarėlius. Nebūčiau pajudėjęs iš mirties zonos, pradėjęs ieškoti savęs ir judėti pirmyn.
Viliuosi, kad ši istorija padės jums atrasti kažką naujo ir ieškoti savęs. Nelaukite nelaimės, kuri sutrukdytų jūsų įprastinį ritmą – keiskitės dėl to, kad jūs pats to norite, o ne dėl to, kad nebėra kitos galimybės. Ir gerbkite tuos, kurie liks greta jūsų, kai jūs keisitės. Ir negailėkite tų, kurie išėjo, nes einant laikui, suprasite, kad jų jums niekada nereikėjo.