Laikas.lt
Jis rašo dainas, kartais eilėraščius. Kartais padainuoja, o kartais paskaito. Sako, kad būna ir su kosmosu pabendrauja. Jis Sauliaus Mykolaičio vardo prizo bei premijos laureatas – Gytis Ambrazevičius. Kalbamės su juo apie kūrybą.
Kada pradėjai kurti ir atlikti savo muziką?
Skirtingai nuo daugumos vienokia ar kitokia kūryba užsiimančių žmonių, mano kūryba prasidėjo ne darželyje, o tik pradėjus eiti trečiąją dešimtį. Žinoma, aš kalbu apie tokią kūrybą, kuri, kaip man atrodo, turi kažkokią vertę. Buvo ir paaugliškų bandymų, kas ir liko bandymais. O pirmas užlipimas ant scenos su savo visomis dvejomis dainomis buvo berods 2008 metais.
Ką veiktum, jei negrotum? Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be muzikos?
Jei negročiau, būčiau lygiai toks pat, koks esu dabar, tik tiek, kad negročiau. Gal dainuočiau kitų dainas, visada patiko dainuoti, o gal būčiau poetas arba medkirtys.
Gyvenimą be muzikos įsivaizduoju, net ir dabar kartais nesinori girdėti jokios muzikos, bet šitam norui praėjus vėl klausau, vėl groju, vėl kuriu. Taigi nors galėčiau taip gyventi, bet visai nenoriu.
Kodėl dainuojamoji poezija, ne koks kitas muzikinis žanras?
Trumpai: nes Vytautas Kernagis, nes Saulius Mykolaitis, nes Bobas Dylanas, nes Leonardas Cohenas.
Kokia tavo muzika siunčiama „žinutė“?
Gavėjas pats nusprendžia, kokia ji (šypsosi).
Kokie tavo muzikiniai siekiai ir svajonės?
Baigti taupyti naujai gitarai ir išmokti groti dar bent vienu instrumentu.
Linkėjimas klausytojui.
Linkiu atsakingai atlikti žodžio „klausytojas“ duodamą pareigą, – klausyti!
Daugiau apie savo kūrybą, jos procesus, dainuojamąją poeziją ir kitką, jau šį ketvirtadienį (02 13) 19 val., „Penktadieniniuose pašnekiuose“, „7 Fridays“ bare (Pranciškonų g. 3). Renginys nemokamas.