Laikas.lt
Rima Lincevičiūtė
Pašnekovų archyvo nuotr.
Keliones mėgstame visi: pažintines, poilsines, egzotines. Tačiau kiek iš jūsų esate keliavę autostopu? Tai vienas prieštaringiausių, avantiūristiškiausių, o galbūt net pavojingiausių keliavimo būdų, bet jis tikrai yra populiarius. Tiesa, Lietuvoje tas populiarumas minimalus, bet užsienyje turbūt sunku būtų surasti niekada nykščio į viršų pakelėje nekėlusį žmogų. Praėjusią vasarą trijų nuotykių ieškotojų kompanija: Dora, Viktorija ir Domantas autostopu nukeliavo iš Lietuvos į tolimąją Kroatiją, o šiandien, už lango užsibuvus rudeniui, jie dalinasi savo patirtais įspūdžiais.
Nesėkmingos bendraminčių paieškos
Dora ir Domantas savo tarptautines klajones autostopu pradėjo prieš porą metų. Tuomet tranzavo tik dalyje šalių, nuo pusiaukelės. O šiemet, kai Viktorija, prieš tai šiek tiek to ragavusi Lietuvoje, prisidėjo prie jų, kelionė autostopu pirmą kartą vyko nuo pirmojo iki paskutinio taško. Viskas prasidėjo šaltą, niūrų žiemos vakarą, kuomet svajoti apie vasarą, planuoti veiklą taip miela ir smagu. Artėjant vasarai kalbos vis artėjo link darbų. Tiesa, pirminis tikslas buvo keliauti keturiese, kad poromis tranzuoti būtų paprasčiau, tačiau ketvirto draugo taip ir nesurado: „Siūlėme tik keliems geriausiems draugams. Juk bet kurioje kelionėje svarbu, kad žmogus būtų patikimas, gerai pažįstamas. Tačiau ketvirto, kartu keliauti pasiryžusio žmogaus neradome, todėl keliavome trise. Daugelis manė, kad niekas mūsų trijų neveš, kad greitai apsisuksime ir grįšime namo. Bet numojome į tai ranka ir trise be didelio vargo nukeliavom beveik 4000 km“,- prisimena Viktorija.
Dora, įvardijama kaip pagrindinė šio avantiūriško nuotykio iniciatorė, antrina, kad bendraminčių rasti nėra paprasta: „Keliones mėgstu planuoti iš anksto, pažymėjus kiekvieną tašką žemėlapyje ir apsiskaičius kiek įmanoma daugiau – draugams tai atrodo labai tolima (pusė metų iki kelionės), dauguma jų nežino, ką veiks po pusės metų, kiti neturi pinigų, kurių, patikėkite, reikia visai nedaug“.
.JPG)
Tėvų reakcija
Negalima pamiršti ir neigiamų nuostatų apie keliavimą autostopu dėl pavojų: nepažįstami, įvairaus plauko sutinkami žmonės, ilgas laikas ant kojų, neužtikrintumas. Tokiais atvejais sunkiausia turėtų būti apie savo planus pranešti artimiesiems, kurie linkę jaudintis ir pergyventi.
„Kai užsiminiau šeimai apie šią kelionės idėją, ji reagavo gana skeptiškai ir tokio akibrokšto iš manęs, veikiausiai, nesitikėjo. Žinoma, iš pradžių visi manė, jog čia tik šiaip užgaida, kuri užsimirš. Tačiau, kai parodžiau, jog esu labai rimtai nusiteikusi ir jau beveik susikroviau kuprinę, suprato, kad nieko jau čia nepakeisi. Jaučiausi kaip maištaujanti paauglė. Bet nuraminau juos, kad nelaimių gali nutikti ir sėdint namie, ir pažadėjau kasdien rašyti sms žinutes, kad būtų ramiau. Grįžus namo, mama prisipažino, kad su tėčiu jaunystėje taip pat yra „tranzavę“, tik ne tokį atstumą“, – pasakoja Viktorija.
.jpg)
Sunki kuprinė
Domanto ir Doros tėvai ramesni – per tris keliones jokių blogų įvykių nenutiko. Tačiau nereikia pamiršti, kad ne tik artimųjų baimė, bet ir kuprinės susidėjimas – labai svarbus ir sudėtingas dalykas. Visi vieningai pritaria, kad nėra paprasta, tai atima daug laiko ir vis tiek kuprinės svoris dažniausiai būna stipriai didesnis nei norėtųsi. Pavyzdžiui, Viktorijos kuprinė svėrė 12 kg, o juk vidurvasarį ant nugaros tempti tokį svorį nėra pati lengviausia užduotis.
„Daiktus visada sunku sutalpinti ir nesvarbu, pakuoji juos prieš kelionę ar jai įpusėjus. Kuprinė niekada nebūna tokia lengva, kokia galėtų būti, nes joje visuomet atsiras nereikalingų daiktų“,- pasakoja Domantas. Dora iš moteriškosios pusės pataria: „Tranzuojant reikia pamiršti kosmetiką, patogumus – kelionės metu tik džiaugiesi, kad neįsidėjai papildomos suknelės ar kažko panašaus.“ O Viktorija išdavė keliavimo kompanijoje pranašumą: „Susitarėme, kas ką pasiima. Pavyzdžiui, vienas – dantų pastą, antras – peilį, ir panašiai. Juokingiausia buvo, kad susikrovus „tik būtiniausius“ daiktus, kuprinės vis tiek buvo nežmoniškai sunkios, tad naktį prieš išvykstant, kelis kartus jas perkraustėme ir išėmėme nereikalingus daiktus.“
.JPG)
Nepažįstamųjų malonė
Kelionės metu kompanija tikrai nė sekundei nebuvo sudvejoju savo pasirinkimu, tai tvirtina visi choru. O sutikti žmonės irgi paliko daug puikių įspūdžių ir šiltų prisiminimų. Labiausiai sujaudinta ir dėkinga Viktorija jaučiasi trims visiškai nepažįstamiems žmonėms, kurie neprašomi priglaudė į savo namus: „Pirmasis – vaikinas lenkas, sutiktas degalinėje. Priėjau prie jo pasiteirauti, kurioje tiksliai vietoje mes esame. Jis pasisiūlė „truputį pavėžėti“ mus iki patogios tranzavimui vietos. Viskas baigėsi tuo, kad atsidūrėme jo didžiuliame name, jis gamino mums vakarienę, primygtinai liepė mums pas jį nakvoti, o ryte dar pavežė apie 150 km iki Čekijos sienos. Antrasis – Vienoje sutiktas vaikinas Jean Paul. Jis prie mūsų priėjo pamatęs dideles kuprines ir mus besidairančius aplinkui su žemėlapiais rankose. Buvome įstrigę pačiame miesto centre ir nežinojome kaip ištrūkti. Vaikinas nekalbėjo nei angliškai, nei rusiškai. Tik prancūziškai ir vokiškai. Jis užrašė savo telefono numerį ir įvairiais gestais paaiškino, kad skambintume jam, jei nepavyktų pagauti automobilio. Atėjus vakarui, mes vis dar buvome įstrigę mieste, todėl nutarėme jam paskambinti. Jis atvažiavo metro mūsų pasiimti, nusivedė į savo namus, ištuštino visą šaldytuvą ir liepė mums viską suvalgyti, net siūlė drabužius išskalbti. Trečioji – moteris, pavėžėjusi mus grįžtant iš Čekijos į Lenkiją. Buvo vakaras, todėl ji pasiteiravo, kur planuojame nakvoti. Išgirdusi atsakymą, kad kur nors už degalinės pasistatysime palapinę, ji nutarė mus vežtis namo, kur laukė jos vyras ir didžiulis katinas. Visi šie žmonės man yra tikri herojai, kurie įrodo, kad pasaulyje dar tikrai yra gerų žmonių. Prisiminsiu juos visą gyvenimą.“
„Iš tikrųjų, visi sutikti žmonės buvo labai išskirtiniai, sunku net pasakyti. Labiausiai įsiminė du draugai „fūristai“ Jasminai (abiejų vardai vienodi, slovėnas ir bosnis). Su jais praleidome parą, pavežė daugiau nei 500 km, girdė mus kava, energetiniais gėrimais, degalinėse gaminta sriuba, šokoladais, dainavom „Gipsy Kings“, pasakojo apie pakelėse matytas pilis! Jautėmės kaip su senai matytais draugais ir besąlygiškai besirūpinančiais tėvais. Tikrai nuostabūs žmonės“,- prisimena Dora.
Tikslas. Svarbiausia ne jis
Nors pagrindiniu kelionės tikslu draugai pasirinko Kroatijos miestelį Rovinj prie šiltosios Adrijos jūros, tačiau patys vieningai teigia, kad keliaujant autostopu svarbiausia ne tikslas, o pats keliavimas: „Keliaujant autostopu pati kelionė tau suteikia malonumo, patiri naujų nuotykių, susipažįsti su naujais žmonėmis. Juk niekada keliaudamas autobusu ar lėktuvu tuo pasigirti negali“,- atvirauja Domantas. „Susipažįsti su daugybe žmonių: pas kuriuos apsistoji, kurie tave paveža, juk kiekvienas turi savo gyvenimo istoriją, kurią dažniausiai tranzuojantys išgirsta. Taip pat sutinki keliautojų, kurie taip pat stovi kelyje, kolegos, su kuriais taip pat palaikai kontaktus po kelionės. Išmoksti planuoti savo laiką, pasiskirstyti finansus, tobulini geografines žinias ir sužinai tokių istorijų apie kiekvieną miestelį, miestą, kurių nepapasakotų joks kelionių gidas“,- antrina Dora.
.JPG)
Sunkumai ir privalumai
Žinoma, keliaudamas autostopu atsisakai visų poilsinėms kelionėms būdingų patogumų, negali žinoti, kur tiksliai būsi vakare ir kiek valandų galėsi miegoti, skauda nugarą, prisitrini dideles nuospaudas, išgyveni didžiulius karščius su kuprine ant pečių, bet visa tai – gyvenimo prisiminimai. „Labiausiai gaila, kad laikas bėgo labai greit, o palikti sutiktus žmones buvo labai liūdna!“, – jokių kitų sunkumų nemato Dora.
Entuziazmu trykštanti kompanija intensyviai vardino ir svarbiausią – emocinę tokių kelionių naudą. Viktorijai tai „nepaprastas laisvės ir nuotykių pojūtis, tai, kad pabudęs ryte net nenutuoki, kokie įvykiai, žmonės, vietos tavęs laukia šiandien. Vienas geriausių jausmų Taip pat, tai – puikus savęs išbandymas netikėčiausiose situacijose ir kantrybės ugdymas. Be to, supranti, kad kasdieniame gyvenime dažnai inkšti, bambi ir dejuoji dėl dalykų, kurie yra tik menkos ir nereikšmingos smulkmenos.“
Dora, turėdama daugiau patirties, padalija emocijas į dvi dalis: „Pirmiausia, patikrini save – neši kuprinę, kai saulė kaitina +45 laipsnius, miegi Lenkijos laukuose ir sukandžioja uodai, ilgai nestoja mašinos. Ugdai savo kantrybę, bendravimo įgūdžius, tobulini užsienio kalbas, įgauni labai labai labai daug drąsos, nes darai tokius dalykus, kurių niekada gyvenime nebūtum padaręs keliaudamas lėktuvu. Antra, supranti, kad tavo kelionės draugai liks draugais iki gyvenimo galo – būna juk, nesikalbi pusę dienos, visi pikti, išalkę, ištroškę, pavargę, pamatai žmogų visokiausių būsenų, bet jeigu pasieki kelionės tikslą, supranti, kad su šitais žmonėmis gali padaryti bet ką, nukeliauti į pasaulio kraštą, po tokių nuotykių draugystei galas negresia.“ Domantas prideda tai, kad išmoksti tiesiog nepasiduoti.
.JPG)
Gaila tik dėl to, kad vienbalsiai sunkiausia tranzuoti būtent Lietuvoje. Mūsų egoizmas ir baimės nugali, negalime sustoti padėti saviems. Nepadeda nei trispalvė, nei šypsenos ir didelis entuziazmas. Bet tai neatbaido – tiek Dora, tiek Viktorija ir Domantas prisipažįsta, kad jau susirgo ta liga ir keliavimas autostopu tampa ne tik pinigų taupymo būdas, bet žymiai daugiau – garantuotų nuotykių, išskirtinių pažinčių šaltinis.
Pabaigai, kiekvienas pasidalina patarimu, kuris, tikėsimės, paskatins nebandžiusius, įžiebs naują aistros ugnį primiršusius, o gal privers susimąstyti ir sustoti pakelėje pamatytam iškeltam nykščiui.
Dora: Nekreipk dėmesio į smulkmenas – kartais tiesiog neišeina, o tuo metu kol burbi dėl smulkmenų gali nepamatyti gražaus saulėlydžio ar neišgirsti gerų gatvės muzikantų!
Domantas: Niekada nenuleisk rankų, kad ir kaip tą akimirką atrodo sunku, kitą rytą atsikėlęs tik pasijuoksi iš to, kas tada atrodė taip sunku.
Viktorija: Nebijok! Jei labai nori, viskas įmanoma ir visos kliūtys tampa tik smulkmenomis. Kaip mėgsta kartoti vienas mano geras draugas: „Kas mūsų nenužudo, tas padaro stipresniais.“ Linkiu sėkmės ir gero kelio!