Laikas.lt
Justė karpavičiūtė
Vystydamasi grafičių subkultūra išsišakojo į daug krypčių – vis dar išliko nelegalus grafitis, atsirado street art‘as, lietuviškai vadinamas gatvės menu, greta to – komercinis grafičių naudojimas, verslo forma atliekant individualius užsakymus ir dekoruojant pastatų interjerą ar eksterjerą. Neišvengta ir grafičio technikos kaip kūrybiškumo skatinimo metodo. Mindaugas Tiknius, buvęs grafičių piešėjas, šiandien Vilniuje įsikūrusiame Lietuvos vaikų ir jaunimo centre jaunuolius moko piešti grafičius ir gatvės meno kūrinius. Jis sako, kad tai priemonė, padedanti skatinti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą, neįspraudžiant jų į mokyklinio ir akademinio piešimo rėmus.
Mokau piešti viską, ką vaikai nori
„Pats baigiau grafinio dizaino studijas ir pagal profesiją esu dailės mokytojas. Anksčiau savo gimtajame mieste aktyviai užsiėmiau grafičių piešimu, tačiau persikraustęs į Vilnių to netęsiau ir likau tik grafičių subkultūros mėgėju ir stebėtoju. Vos pradėjęs studijuoti gavau pasiūlymą mokyti vaikus piešti grafičius ir gatvės meno kūrinius. Sutikau ir dabar tuo užsiimu jau ketverius metus“, – pasakoja Mindaugas Tiknius.
Nors Mindaugas pats pripažįsta ir supranta, kad grafičiai yra vadinami tikraisiais grafičiais tik tuomet, kai yra piešiami nelegaliai gatvėje, vaikų mokymą jis vadina tam tikra laisva kūrybiškumo skatinimo forma.
„Vaikams suteikiu galimybes piešti viską, ką nori – ne tik grafičių užrašus, ne tik tai, kas vadinama gatvės menu, bet ir animacinius personažus ar „galvas“, jei tik jie patys to nori“, – sako Mindaugas..
Piešti mokomasi popieriuje
Paklaustas, kaip vyksta grafičių subtilybių mokymasis, Mindaugas pasakoti pradeda nuo to, kad į jo vedamą veiklą renkasi paties įvairiausio amžiaus vaikai ir jaunimas, todėl ir darbas yra labai įvairus.
„Pasakoju ir apie grafičių subkultūrą, stengiuosi parodyti kuo daugiau skirtingų grafičių pavyzdžių, raginu mokinius domėtis tuo, ką daro ir ko mokosi. Pirmiausia mokomės perpiešti įvairius darbus, tuomet ir patys vaikai piešia tai, ką sugalvoja. Nėra kažkokių rėmų, nėra lankomumo žymėjimo, nėra pažymių, todėl vaikai jaučiasi atsipalaidavę, kalbasi, bendrauja, vieną darbą piešia kelias dienas, tuomet kartu jį aptariame, patariu, ką ir kaip pataisyti. Aš esu jaunas mokytojas, todėl bendraujame labiau kaip draugai ir tai sukuria laisvą atmosferą“, – pasakoja Mindaugas.
Paklaustas, ar piešia tik ant popieriaus, Mindaugas pasakoja, kad jei mokiniai nori, kartu su jais išeina piešti į lauką ant legalių sienų, kur jis pats parodo, pamoko, kaip reikėtų ką daryti, kad rezultatas pavyktų geras.
„Buvo tokia situacija, kai pas mane atėjo du šešiolikmečiai vaikinai, mokėsi pusmetį ir tada pasakę, kad jau viską, ko norėjo, išmoko, išėjo. Žinau, kad tada pradėjo piešti ant sienų, aišku, nelegaliai, bet jie tai darė neviešose vietose, o visokiose statybvietėse. Ir, pripažinsiu, buvau sužavėtas jų darbais ir po metų susitikome gatvės meno festivaliuose. Buvo labai gera ten pamatyti ir savo mokinius“, – patirtimi dalijasi Mindaugas.
Tėvai džiaugiasi vaikų laisve kurti
Vis dėlto grafičiai yra daug konfliktų visuomenėje keliantis dalykas, todėl natūraliai kyla klausimas, ar tėvai atvesdami savo atžalas mokytis piešti grafičius, vėliau nesigaili ir tikrai supranta, kokioje srityje tobulėja jų vaikas.
„Tėvai atvesdami žino, kur atveda. Žino, kad čia mokomės piešti grafičius, todėl jokių priekaištų nesulaukiu, nėra buvę jokių incidentų ar konfliktų. Atvirkščiai, vienas tėvelis yra labai teisingai pasakęs, kad dailės mokyklos gadina žmones, nes ten yra tam tikri rėmai, kuriuose turi piešti, dingsta visas kūrybiškumas. Mano užsiėmimai yra visai kitokie – čia viskas laisva ir priklauso nuo pačių mokinių norų“, – pasakoja Mindaugas.
Kokybe susirūpina subrendę
Grafičių piešimo mokytojas sako, kad iki šiol neteko susidurti su mokiniais, kurie piktybiškai po užsiėmimo eina piešti gatvėje nelegaliai.
„Jei pastebėčiau, kad vienas mano mokinių gatvėje piešia nelegaliai ir tai daro piktybiškai dideliais kiekiais, tikrai bandyčiau su juo pasikalbėti, pasikviesti dar pasimokyti. Visi, kol jauni, galvoja, kad kieta yra tiesiog teplioti, vėliau tik ateina supratimas – „kam aš tai dariau?“. Tik subrendęs pradedi orientuotis ne į kiekybę, o į kokybę“, – sako Mindaugas.
Mindaugas prasitaria, kad slapta tikisi, kad šie jo vedami užsiėmimai nors truputį prisidės prie Lietuvos grafičių ir gatvės meno scenos tobulinimo ir sumažins nekokybiškų grafičių skaičių gatvėse.