Laikas.lt
Justė Karpavičiūtė
Nepriklausomybės paskelbimas Lietuvoje nulėmė naujų madų vėjus iš Vakarų, atpūtusius ir masyvią hiphopo kultūrą. Muzika, riedlentės, apdribę rūbai ir, žinoma, grafičiai – visa tai neilgai trukus apžavėjo jaunus lietuvius ir tarsi pastūmėjo save išreikšti nelegaliai ant miesto sienų purškiant dažus. Tai buvo grafičių subkultūros Lietuvoje pradžia, apie kurią papasakoti sutiko Lietuvoje žinomas buvęs grafičių scenos dalyvis, pravarde Plūgas.
Kaip pats pradėjai piešti grafičius? Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip vystėsi?
Kaip ir visi: patiko piešti nuo mažų dienų, reikėjo saviraiškos – grafičiai buvo pats tas. Pradėjau 1989-aisiais, dar Sovietų Sąjungos laikais. Su šeima tais metais lankėmės tuometinėje Vakarų Vokietijoje. Ten grafičių piešimas buvo jau seniai „sprogęs“ kartu su hiphopo banga. Lietuvoje ta kultūra aktyviai domėjosi tik senieji breiko šokėjai. Tada apie hiphopą nieko nežinojau, Sovietų Sąjunga blokavo visą informaciją. Dėl to, ką pamačiau tuomet Vakarų Vokietijoje, tiesiogine prasme „nunešė stogą“. Ir dar jį „neša“ iki šiandien.
Piešti mokiausi lėtai ir vangiai. Trūko informacijos – nei interneto buvo, nei žurnalų, nei priemonių. Intensyviai piešti pradėjau ant sienų irgi ganėtinai vėlai, jau nepriklausomybės laikais. O gatvėse piešimo ėmiausi su mūsų KWT arba kitaip KWTM komanda.
Kiek laiko tuo užsiiminėjai ir kodėl nustojai?
Paskutinį kartą nelegaliai (tikrajį grafitį) gatvėje dariau prieš kokius gal šešerius metus. Na, gal jau ne tas amžius, kai galiu siautėti gatvėje. Nors nagus dar niežti kartais.
Ar kaip grafičių menininkas esi turėjęs santykių su teisėsauga?
Taip, teko Vilniuje prieš aštuonerius metus. Pagavo prie rusų dramos teatro taginant. Buvom apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų su bičiuliu, dėl to drąsūs ir atrodė, kad galime daryti, ką norime. Šalia teatro ambasada su policininku. Šis pamatė – tuoj pat prisistatė, sulaikė. Na, o paskui – patruliai, nuovada, įspėjimas ir bauda. Šiaip, policininkai labai juokėsi pagavę senį paišantį ir tiek (šypsosi).
Kaip manai, kodėl Lietuvoje apskritai atsirado grafičių subkultūra?
Daug žiūrėjau ir stebėjau vadinamos „sąmokslinės“ informacijos apie vakarų ideologinius planus „praryt“ Sovietų Sąjungą, apie vakarų pasaulio „ideologines vertybes“, diegiamas visame pasaulyje, apskritai apie tai „kas mes“, „iš kur kilę” ir tap toliau. Kodėl „nuo taip toli“ pradėjau: vakarų pasaulio vertybių sklaida matoma labai sėkmingai visose srityse, visais būdais ir metodais bei visais kanalais. Mes net nekvescionuojame, kas gerai, kas blogai. Ką siūlo vakariečiai – praryjame, kaip normalų, net progresyvų darinį. Lygiai tas pat buvo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikais: gavome dozę vakarų pasaulio kultūros, subkultūros, marginalios kultūros. O joje buvo ir visa dar ne taip akivaizdžiai supopsėjus hiphopo kultūra. Na, tenka pripažint – užkibau ir aš, užkibo daug kas ir vartojame viską sėkmingai toliau. Svarbu, kad suprantu, kad „užkibau“, tai jau yra gerai.
Taigi niekas neatsiranda savaime, kažkas kažkam būna „numesta“ iš viršaus. Net fizikoje neįmanomas atoveiksmis be veiksmo. Grafičiai yra tiesiog jaunimo mada. Taip, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nekaltas protesto būdas, menininko didžios karjeros pradžia, bet už to slypi didelė vartojimo industrija – dažai, niekučiai, įvairūs brand’ai, gyvenimo būdo propagavimas. Ir žinutes grafičių piešėjai retai kokias iškomunikuoja – supratimas, kodėl tu tai darai, ateina kur kas vėliau. Žinutės branda ateina su laiku, su darbu ir su suvokimu, kodėl taip elgiesi. Na, mano nuomonė irgi nėra šituo klausimu objektyvi. Gal aš ir klystu. Gal net gerai būtų, kad aš klysčiau.
Kaip vertini tai, kad gatvės meno (angl. Street Art) darbai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje dažnai būna užpaišomi? Konkrečiau – „Lietuvos“ kino teatro atvejis.
Nemanau, kad Zacharevičiaus (piešinio ant „Lietuvos“ kino teatro autoriaus – aut. past.) darbas buvo stiprus ar turėjo stiprią žinutę. Apie šį atvejį aš net komentavau kažkur internete taip: vienas nupiešė šūdą, kitas dar didesniu šūdu užkrosino (užpaišė – aut. past.). Džiugu, kad pats autorius supranta kai kurių grafičių piešėjų bukumą. Man šitie dalykai svetimi, nesigilinu, nes gal jau per senas tam esu.
Kaip manai, koks santykis yra tarp grafičių ir gatvės meno kūrinių?
Grafičiai nėra street art’as. Tai du skirtingi, bet kartu ir labai panašūs dalykai. Street art’as grafičių piešėjams atrodo skystakiaušių užsiėmimas. Aš ir taip manau kartais, nes žinau, kokių reikia stiprių nervų, pasitikėjimo ir kantrybės darant nelegalų grafitį. Man pačiam kartais patinka street art’o darbai, bet tik labai stiprūs. Grafičiai yra pranašesni vien dėl daug didesnio ekstremalumo. Aišku, tai nepateisina žemo lygio ir turinio darbų, kas dažniausiai Lietuvoje nutinka. Bet ką reiškia vien pasiryžimas tai daryti nelegaliai!
Na, aš pats tuo neužsiimu, nepatinka, kai tai padaroma lyg ir nevietoje, kai tai atrodo tragiškai. Bet kai žinai ir esi matęs daug pavyzdžių, kai tai padaroma velniškai klasiškai, tai dėl to negali nepatikti nelegalūs grafičiai. O street art‘as gal kada nors išeis jau po galais iš mados (šypsosi) ir vėl bus fainas (šypsosi).
Ko reikėtų norint plėtoti ir tobulinti Lietuvos grafičių areną?
Grafičių plėtoti neįmanoma – gali tik pats tobulėti ir taip plėtoti, nes tai yra nelegalus dalykas ant svetimo turto. O kas legalu – nebe grafitis. Be to, grafičius nelabai kas ir mėgsta Lietuvoje. Visai kitaip yra su street art’u, kur matomos kažkokios plėtojimo ir puoselėjimo užuomazgos: Vilnius Street Art festivalis, Kauno Fluxus’o Senelis (piešinys ant buvusio „Lituanica“ batų fabriko – aut. past.).
O grafičių entuziastai greit nustoja jais būti, tai jaunų žmonių užsiėmimas. Pati arena vis dar vystosi, tik gaila, kad daug kas iš jos pasitraukia. Vieniems grafičių piešimas – tai tramplynas į kitas menines aukštumas, kiti gal tiesiog pastebi, kad nebegali tobulėti, pabosta, aptingsta ir dėl to nustoja tai daryti.