Rugsėjo 13 d. Maskvoje režisieriui Oskarui Koršunovui buvo iškilmingai įteiktas garsaus rusų teatro reformatoriaus Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimas.
Tačiau tai ne vienintelis įvykis teatriniame ir režisieriaus gyvenime. Sankt Peterburgo Aleksandros teatre – 250 metų gyvuojančiame Rusijos teatro lopšyje, rugsėjo 14 d. įvyko O.Koršunovo spektaklio „Užsispyrėlės sutramdymas” premjera. Rusijoje nuo gegužės mėnesio dirbantis režisierius teigia, kad tokios patirties dar nėra turėjęs.
– Kaip gavote kvietimą statyti spektaklį Sankt Peterburgo Aleksandros teatre?
– Kvietimą gavau prieš daugiau nei metus. Kad tai įvyktų, neužtenka vienkartinės sėkmės, kuri trupę aplanko festivaliuose, kai išgarsėja kokiu nors spektakliu. Tokie žymūs teatrai kaip Aleksandros kviečia garsius režisierius. Ką reiškia garsus? Teatrai renkasi tokį režisierių, kuris ilgą laiką dirbo įdomiai ir nuosekliai.
Taip režisierius įgauna tam tikrą pasitikėjimą, užsitarnauja reputaciją. Mano reputacija yra savotiška. Esu dažniausiai kviečiamas statyti į tuos teatrus, kuriuose vyksta perversmai. Pavyzdžiui, į Prancūzijos teatrą „Comédie-Francaise” buvau pakviestas kurti, kai atėjo nauja meno vadovė. Ji nusprendė teatrą pertvarkyti ir atgaivinti.
– Panašiomis aplinkybėmis buvote pakviestas ir į Aleksandros teatrą?
– Taip. Į Aleksandros teatrą atėjo vienas progresyviausių ir įdomiausių Rusijos režisierių Valerijus Fokinas. Jis rado labai akademišką teatrą ir pradėjo keisti jo veidą. Aleksandros teatras yra seniausias Rusijoje – jam jau 250 metų.
Nors jis buvo ir tos oficialiosios kultūros vieta, bet ten įvyko visi įdomiausi ir moderniausi vyksmai Rusijos teatro istorijoje. Čia įvyko N.Gogolio „Revizoriaus”, A.Čechovo „Žuvėdros” premjeros, ilgai teatrui vadovavo V.Mejerholdas. Teatras visuomet buvo novatoriškas, taip pat atviras Vakarų teatrui.
V.Fokinas būtent ir akcentavo teatro modernumą, kurio siekia tiek savo spektakliais, tiek ir kviesdamas iš Vakarų garsius režisierius, tokius, pavyzdžiui, kaip Krystianas Lupa. Aš taip pat su savo netradicinio, maištaujančio, šiuolaikišką teatrą kuriančio režisieriaus reputacija prisidedu prie to naujo veido kūrimo.
– Revoliucinės nuotaikos lydi jus po Europos teatrus?
– Turino karališkajame operos teatre pasitaikė tokia pati situacija. Pasikeitė meno vadovas, kuris buvo suinteresuotas atgaivinti operos teatrą, kviesdamas naują, labiau demokratišką žiūrovą. Tuomet su Alessandro Baricco buvo sugalvotas drąsus, ypač Italijai, projektas – netradiciškai pastatyta W.A.Mozarto „Užburtoji fleita”.
Vėlgi, Stokholme pastačiau vienos kontroversiškiausių šiuolaikinių dramaturgų Sarah Kane pjesę. 2003 metais Karališkasis dramos teatras atidarė naują sceną „Elverket”, kuri skirta būtent šiuolaikinės dramaturgijos statymui, šiuolaikiniam teatrui. Jos atidarymo proga aš ir pastačiau spektaklį „Apvalytieji”. S.Kane, kuri savo drąsa priartėja prie Antikinės dramaturgijos, iki tol nė karto nebuvo statyta Švedijoje. Taigi aš vėl buvau pakviestas į priešakines fronto linijas.
– Ar nėra sunku kurti tokiomis aplinkybėmis?
– Sudėtinga. Visuomet esi nesaugioje situacijoje, esi nevienareikšmiškai vertinamas. Tai visuomet yra iššūkis, bet man įdomu. Toks ir yra mano pasirinktas kelias.
– Kaip sekėsi sutarti su Aleksandros teatro aktoriais?
– V.Fokinas iš tikrųjų sukūrė gerą trupę. Rusijoje yra stipri hierarchinė valdžia, todėl visi titulai, visi „narodnyje artisty”, visos žvaigždės yra labai matomos. Tačiau V.Fokino trupė neturi tų visų simptomų.
Nors ten yra ir labai garsių aktorių, bet visi aiškiai suvokia, kad teatro menas visų pirma yra kolektyvinis menas, kur visi turi gyventi lygiomis teisėmis. Taigi pati trupė yra dinamiška ir mąstanti. Ir tai yra labai svarbu, nes esminis teatro dalykas – trupės sukūrimas.
O trupė gali susikurti tik vadovaujant geram režisieriui ir jeigu į teatrą kviečiami kurti geri režisieriai. Kaip tik Aleksandros teatras toks ir yra. Man nebuvo sunku su jais dirbti. Susikalbėjome.
– W.Shakeaspeare’o „Užsispyrėlės sutramdymą” statote antrą kartą. Kas paskatino grįžti prie šios pjesės?
– „Užsispyrėlės sutramdymą” esu labai sėkmingai pastatęs „Comédie-Francaise” teatre Paryžiuje. Paprastai spektaklis statomas vienam sezonui, bet jį rodė dar ir antrą. Tačiau Sankt Peterburge šitą spektaklį statome visai kitaip.
„Užsispyrėlės sutramdymas” yra labai įdomi, tačiau dar nelabai atverta pjesė. Ji būdavo statoma apie tai, kaip sutramdoma užsispyrėlė, iš esmės, kaip kietas bičas sutramdo kietą mergą. Tačiau pjesė yra kur kas gilesnė, ji atveria pačią teatrinę prigimtį. Ši pjesė pirmiausia yra apie teatrą.
Tikrovę galime suvokti tik per teatrą, per žaismę. Kaip ir meilę. Kai baigiasi kūryba, tam tikras žaidimas, kai baigiasi, nepabijosiu to žodžio, vaidyba, nebelieka ir meilės. Meilė tai nėra kažkoks atsakomybės akmuo. Pjesėje yra labai daug aktualių temų. Tarkim, ar griūnant patrialchalinei sistemai, meilė kinta ar nekinta, ar ji yra galima? Ir kas dabar yra, ko gero, kiekvienam žmogui aktualu: kaip mylėti ir neprarasti laisvės, kaip mylėti ir neprarasti savęs tuo pačiu neuzurpuojant ir kito žmogaus.
Tai yra tos temos, kurias yra sunku apčiuopti, jas yra sudėtinga net įvardinti. Tas vyro ir moters sugyvenimo klimatas keičiasi greičiau nei gamtinis klimatas. W.Shakeaspeare’as man padeda įvardinti geriau už bet kokią šiuolaikinę dramaturgiją tuos dalykus, kurie akivaizdžiai vyksta su mumis. Jo siūlomas teatrališkumas tampa teatriniais pelėkautais, kurie man padeda pagauti tą realybės pelę. Šiuo atveju, meilės ir realybės pelę.
– „Comédie-Francaise” ir Aleksandros teatrai yra vieni seniausių Europoje. Kaip spektaklio statymą veikė juose nusėdusi praeitis?
– Prancūzijoje labai prisirišome prie paties teatro – ištraukėme istorinius rūbus, Molière laikų manekenus. Teatro sandėliuose slypi didelis muziejus, kurį mes iškėlėme į pačią sceną. Kaip „Comédie-Francaise” telpa visa Prancūzijos istorija, taip Aleksandros teatre slypi visą Rusijos istorija. Ir čia iš sandėlių į sceną ištraukėme tuos tarsi teatro vidurius, o žiūrovą įsileidome į pačius teatro užkulisius, į pačią jo gelmę.
Tokiuose teatruose žiūrovas dažniausiai mato teatro išorę – fasadą, kolonas, auksą, o užkulisiuose glūdi teatro tikrosios įdomybės. Pavyzdžiui, Aleksandros teatro imperatoriaus ložėje yra slaptos durelės, per kurias caras galėjo patekti pas aktores į grimo kambarį. Vien jau tai tampa durelėmis į tuos nefasadinius dalykus, kur glūdi kažkokia teatro paslaptis. Taigi sumanymai abiejuose teatruose yra konceptualiai panašūs, bet Rusijoje kuriamas visai kitoks spektaklis.
– Spektaklį statėte Sankt Peterburge, tačiau pirmiausia premjera buvo parodyta Maskvoje.
– Komplikuotai, tačiau taip buvo sugalvota, nes Maskvoje man bus įteikiama V.Mejerholdo premija. Labai ja džiaugiuosi, nes tai yra didžiulis įvertinimas. Svarbus įvykis yra ir Aleksandros teatro gastrolės Maskvoje, ir spektaklio premjera, ir premija. Tokios patirties dar nesu turėjęs.
– Kiek spektaklių numatyta parodyti?
– Maskvoje – du, Sankt Peterburge – trys premjeriniai spektakliai. Alaksandros teatras yra repertuarinis teatras, tad jei spektaklis bus sėkmingas, jį gali rodyti ilgai, gali ir dešimt metų.
– Ir režisieriui nereikia jo atgaivinti?
– Reikia, reikia. Tai buvo vienas iš susitarimų su teatru: kad aš galėsiu karts nuo karto atvykti į Sankt Peterburgą ir prižiūrėti šį spektaklį. Tam aš ir išėjau iš Akademinio, dabartinio Nacionalinio, dramos teatro ir įkūriau savo teatrą – kad spektakliai gyventų, juos reikia nuolat kurti ir prižiūrėti.