Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Nuo prekių pasiūlos lūžtančios parduotuvių lentynos – kasdienis šio amžiaus pirkėjo palydovas. Tik rinkis. Rūšių gausa, prekių įvairovė kartais labiau trukdo nei gelbsti. Kam atversime savo piniginę, dažnai nulemia ne tik individualus skonis, bet ir prekės pateikimas. Na, taip, ir pinigų suma, kuria ji įkainota.
O kaip išsirinkti iš tos begalinės pasiūlos, kai kažką perki ne sau, o, pavyzdžiui, žaislą vaikui? Nusipirkus brangų treniruoklį, žinai, kad dabar turi mankštintis, nes kitaip užgrauš sąžinė dėl į balą išmestų pinigų. Tačiau mažyliui nė motais, kiek kainavo jo pirkinys, jis neims su juo mažiau ar daugiau dėl to žaisti. Nesulauksite 10 patarimų, kaip išrinkti žaislą vaikui, tačiau išgirsite apie žaislus ir žaidimo procesą iš žmonių, kurie šiomis temomis tikrai turi ką papasakoti. Beje, kaip jau supratote ir iš pavadinimo, ne apie bet kokius žaislus, o apie medinius, skurdžios vaikystės simbolius, staiga grįžusius į žaislų dėžes drauge su eko mada. O gal tai tik stereotipai?
Žaislų istorikas, „medinio“ darželio auklėtoja ir medinių žaislų gamintoja gavo po klausimą, padėsiantį pašnekovams atskleisti iš individualios pozicijos matomą medinių žaislų, jų pirkėjų bei žaidėjų su jais santykį.
Pašnekovės Sigitos archyvo nuotr.
Archeologas ir žaislų istorikas dr. Povilas Blaževičius yra ir vienas iš lietuviškojo Žaislų muziejaus steigėjų. Analogų mūsų šalyje neturinti vieta, kur surinkta ir pristatyta visa iš archeologinių tyrimų žinoma medžiaga apie žaislus ir žaidimų inventorių, duris atvėrė praėjusių metų gruodį. Medinukai muziejaus ekspozicijoje, žinoma, taip pat užima deramą vietą. Tad uždavėme klausimą ir P. Blaževičiui.
Ar teisinga būtų teigti, kad medinių žaislų vaidmuo besivystant žaislų pramonei istorijos eigoje mažėjo ir štai XXI amžiaus II dešimtmetyje išaugo drauge su ekologijos mada?
Kai atsirado žmogus, atsirado ir žaislas, kuriuo galėjo būti, kad ir pagaliukas. Seniausi žinomi mediniai žaislai Lietuvoje datuojami XIV amžiumi. Kernavėje, Vilniaus pilyse surasta visai nemažai tiek paprastų, tiek sudėtingesnių medinių žaislų liekanų, pavyzdžiui: tošinės valtelės, medinių kalavijų, arbaleto, vėžimaičių dalių ir kt. Rasti medinių žaislų užuominų nėra taip paprasta, nes sulūžę jie tiesiog keliaudavo į pečių arba supūdavo. Dažniau aptinkama molinių, stiklinių ar alavinių žaislų liekanų. Lyginant su mediniais žaislais, jie buvo kiek brangesni. Nors ir tarp medinių žaislų pasitaikydavo sudėtingesnių, o kartu ir vertingesnių variantų.
1960 m. pagamintas lėlių namelis, Kelmės raj. (Žaislų muziejaus nuotr.)
Bendroje žaislų istorijoje medinukai užimą svarbią vietą, nes jų žaliava visiems prieinama, pigi ir nesudėtingai apdirbama. XIX–XX amžiaus pradžioje mediniai žaislai buvo itin populiarūs, ypač kaime, kur 99 proc. jų būdavo gaminami iš medienos atliekų. Situaciją mieste galima pamatyti atsivertus 3–4 dešimtmečio žaislų katalogą, kuriame sėkmingai klestinčią rinką atspindi garu varomi garlaiviai, prisukami giedantys paukšteliai ar stalo žaidimai. Žaislų buvo daug ir įvairių, tik nevisi galėdavo juos įpirkti. Po Antrojo pasaulinio karo žaislų gamyboje greta medžio atsirado skarda, plastikas, kaučiukas. Sunku pasakyti, ar yra medinių žaislų populiarumo bangavimas. Tiesiog, vienu laikotarpiu apie juos žinome mažiau, kitu daugiau. Neginčytinas faktas, kad jie buvo nebrangūs ir gausiai gaminami Lietuvoje.
Į medinių žaislų ekologiškumą, kaip privalumą, žiūriu nevienareikšmiškai. Pirmiausia žaislas turi atlikti kažkokią funkciją, pavyzdžiui, lavinti, o medžiagos jo gamybai gali būti pasirenkamos įvairiai. Kartais medinis žaislas gali būti tiesiog malka, niekam tikęs, už kurį plastikinis ar skardinis gaminys bus vertingesnis. Kol kas tikrai lietuviškų medinių žaislų negalime lyginti, pavyzdžiui, su vokiškais, prancūziškais ar skandinaviškais. Mane trikdo ir liūdina, kad tie, kurie imasi žaislų gamybos, vadinkime, pramoniniu būdu tikrai negali konkuruoti su užsienio gamintojais, kurie pajėgūs gaminti daugiau, pigiau ir kokybiškiau. Žinoma, tai negalioja mūsų šalies liaudies meistrams, kurių nagingumas daro žaislą vertingesnį iš meninės ar estetinės pusės. Tačiau iš tikro viskas priklauso nuo žaidžiančiojo. Žaislas gali būti ekologiškas, tačiau jei jis bus neįdomus vaikui, vadinasi, iš jo jokios naudos, o kartais ir šaukštas gali tapti mėgiamiausiu laivu ar lėle.
XX a. I p. etnografinis galvosūkis (Žaislų muziejaus nuotr.)
Kita pašnekovė, Daiva Pašukonienė, dirba ekologiškame darželyje „Namų darželis“, kur labiausiai akcentuojamas laisvas vaiko žaidimas, t. y. per pirmuosius septynerius metus žaidimas yra pagrindinis poreikis, kuris turi būti patenkintas, nes vėliau, tiesiog nebus kada žaisti. Dar viena priežastis, kodėl iš visų Lietuvos darželių ir jų auklėtojų pasirinkome būtent Daivą, ta, kad jos grupėje daugiausia dirbama pagal holistinės Valdorfo pedagogikos principus. Remiantis jais vaiko savarankiškumas ir vaizduotė ugdomi žaidžiant su neapdirbtais, nesukonstruotais, dažniausiai mediniais daiktais, pabrėžiant gamtos, joje vykstančių procesų svarbą.
Kadangi visą dieną praleidžiate tarp žaidžiančių vaikų, gal galėtumėte išskirti kokie žaislai jiems patraukliausi? Kaip greitai atsibosta tas pats žaislas ir ką jis turi turėti, kad kuo ilgiau išlaikytų žaidžiančiojo dėmesį?
Konkrečių žaislų pas mus labai mažai, nebent kaladėlės ar stalo žaidimai, kurie mums nelabai patinka, nes jie žaidžiami pagal taisykles, o tai riboja vaiko fantaziją. Darželyje labai daug visokių natūralių pagaliukų, tarp kurių netgi pačių vaikų pririnkti iš miško ar pajūrio, medinių gyvūnėlių, akmenukų, skepetaičių, lėlių (be emocijų veiduose), medžiagėlių ir t. t. Žodžiu visko, kas iš medžio, kitų natūralių medžiagų ir iki galo neapdirbta, kad liktų kuo daugiau vietos kūrybai. Jei kas pagaminta, tai auklėtojų rankomis.
Užtenka 1–2 kartus per metus sukeisti žaislų krepšius vietomis ir jų populiarumas vėl išauga. Labai veiksmingas komponavimas, t. y. žaidimas su kuo daugiau skirtingų paskirčių detalių, ir gebėjimas tą patį daiktą panaudoti vis kitame kontekste. Darželyje daugiausia pastelinių, neryškių žaislų, kad ne spalva, o pati detalė teiktų stimulą imti ir žaisti. Galiu tik patvirtinti, kad žaislo dydis, spalvų gausa, funkcijų įvairovė ir jų nulemta didelė kaina vaikui gali nedaryti jokio įspūdžio. Visai įmanoma, kad tokį pirkinį jis numes ir grįš prie visai paprasto žaisliuko, kuris jam dėl kažkokių priežasčių pats mieliausias. Pavyzdžiui, darželio vaikams paprastas aukso spalvos stiklinis kamuoliukas – svajonių objektas, kurį dauguma jų nori pirmi paliesti ar spėti jį pasiimti.
Žaislų iš namų, kaip ir į namus, nesinešame, stengiamės pratinti vaikus dalintis ir priimti draugus į žaidimą, mokyti, kad visi žaislai yra darželio, o ne kažkurio vaiko. Reikėtų paminėti vaiko amžiaus ir žaislo santykį: kas įdomu trimečiui, gali būti visai neįdomu penkiamečiui ar šešiamečiui ir atvirkščiai. Tą patį kelmą ar pagalį skirtingo amžiaus vaikai panaudos nevienodai, tačiau bet kuriuo atveju, tuo metu jis taps žaislu ir kūrybinio žaidimo proceso dalimi.
Pašnekovės Sigitos archyvo nuotr. (Dinafoto.lt)
Sigita ir Donatas Ženteliai jau treti metai gamina medinius „Draugiškus žaislus“. Elektroninėje parduotuvėje jie sulaukia lankytojų ne tik iš mūsų šalies, bet ir iš užsienio. Augantys pardavimai – geriausias įrodymas, kad medinukai žmones vis dar žavi. Taigi, paprašėme ir Sigitos pasidalinti šeimos verslo patirtimi.
Su vyru esate ne tik medinių žaislų gamintojai, bet ir 4 metų mergaitės tėvai, kas leidžia dar giliau pažvelgti į medinukų ir vaiko santykį. Ar įmanoma šiandienėje visuomenėje užauginti vaiką tik su sveikatai nepavojingais, ekologiškais žaislais? Ir ką daryti, kai, pavyzdžiui, mergaitė užsimano plastikinės barbės? Kokius medinių žaislų privalumus galima nukreipti prieš vartojimo kultūros atributus?
Prieš dukters Saulės gimimą nesidomėjome žaislais ir neturėjome apie tai jokios nuomonės ar nusistatymų. Vėliau, pradėję dairytis žaislų lentynose supratome, kad ten kažko trūksta. Kiekvienas žaislas šaukia, rėkia, ryškumu ir efektu stengiasi išsiskirti iš kitų. Tačiau galiausiai viskas vis tiek susilieja į vieną beprasmį foną.
Vienos kelionės užsienyje metu, beieškant lauktuvių dukrytei, kuriai tada dar nebuvo nė metukų, draugė atkreipė mano dėmesį į medinius žaislus sakydama: „Žiūrėk medinukai. Kaip man jie patinka.“ Taip namuose atsirado pirmasis medinis žaislas – stumdomas pelikanas, pro kurį nepraeidavo nei mažas, nei suaugęs.
Vėliau ir patys pradėjome gaminti medinukus. Jie tikrai kažką turi, kas be jokių efektų ir ryškių spalvų tiesiog pritraukia. Didžiausias malonumas stebėti, kaip žmonės reaguoja į mūsų gaminius: stabteli, akimirksniu kažkur nuklysta, šiltai nusišypso ir nueina jau visai kitos nuotaikos. Vaikai, žinoma, greičiau sureaguoja į ryškias spalvas, blizgučius ir kitus efektus. Dėl to beveik visa žaislų pramonė ir yra į tai orientuota. Tačiau netiesa, kad mediniai žaislai lieka jų nepastebėti. Mažieji mielai su jais žaidžia, tik reikia šiek tiek pritildyti ir išvalyti vaiko aplinką, kad tarp jo ir medinio žaislo užsimegztų ryšys. O jis būna tikrai artimesnis ir ne toks trumpalaikis.
Nuo pat vaikystės mus bando paversti negalvojančiais vartotojais. Tad bandome vadovautis požiūriu, kad geriau mažiau, bet kokybiškiau. Vaikui tikrai nereikia krūvos barškančių tarškančių žaislų, kurie galiausiai virsta nereikalingų ir nenaudojamų, sutelkti dėmesį trukdančių daiktų krūva. Geriau keletas kokybiškų ir tikrai apgalvotai įsigytų žaislų per metus nei daug neplanuotai nupirktų smulkmenų. Sakydama „kokybiški žaislai“, tikrai nekalbu tik apie medinukus ar tik rankų darbo žaislus. Yra puikių ir masinės gamybos žaislų, tik idealiausia, kad greta jų vaiko lentynoje atsiranda vietos ir rankų darbo skudurinei onutei ar medinukui. Būtent pastarieji dažniausia tampa geriausiais draugais ir kartais net vaikui užaugus išsaugomi kaip šiltas prisiminimas.
Jei Saulė užsigeidžia žaislo, kurio mes tikrai nenorėtume turėti savo namuose, pirmiausia bandome susitarti ir ją perkalbėti. Jei atsitinka taip, kad toks gaminys vis dėl to į mūsų namus patenka, laimei, tikrai ilgai neužsibūna, nes greitai arba sulūžta, arba paslaptingai dingsta. Vien draudimais vaiko tikrai neįtikinsime, kad jam štai to nereikia, o štai to reikia. Pavyzdžiui, jei mergaitė ilgą laiką labai norės „rūžavos barbės“, bet taip niekada jos ir negaus, manau, kad tai tik dar labiau sustiprins jos norą ir idealizavimą. Gal gavusi galimybę su tokia lėle pažaisti mažoji nuspręs, kad jai ji netokia ir reikalinga?
O koks jūsų požiūris į medinius žaislus? Ar jūsų namuose tokių yra?