Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Kas sieja dvi jau ant nosies kabančias šiuolaikinio šokių spektaklių „Contemporary?“ bei „W(o)men“ premjeras? Abiejose galėsime išvysti šokėją Agnę Ramanauskaitę. Tiesa, pirmojoje ji yra ir choreografė bei idėjos autorė, antrojoje atlikėja įgyvendins šveicarų kilmės choreografo Jérôme Meyer’io sumanymus. „Be šokių daugiau nieko nemoku“, – šypsosi mergina, ne tik pati pasinėrusi į šokį, bet jo subtilybių mokanti ir kitus. Taigi, apie šį, tokį artimą, bet ne visuomet suprantamą scenos meną – tiesiai iš A. Ramanauskaitės lūpų.
Kaip prasidėjo tavo „draugystė“ su šokiu?
Kai man buvo 4 metai mama už rankos atvedė į išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“. Tada tai buvo vienintelis tokio stiliaus šokio kolektyvas Lietuvoje, nuo jo prasidėjo modernaus, po to šiuolaikinio šokio atsiradimas bei vystymasis Lietuvoje. Taip pat prasidėjo ir mano, kaip šokėjos, karjera – nuo tada ir šoku.
Kodėl būtent šiuolaikinis šokis? Juk egzituoja daugybė kitų stilių…
Tiesa, vienus metus buvau metusi šiuolaikinius šokius ir šokau akrobatinį rokenrolą. O namuose vis šokdavau sau, taip, kaip man patinka, daug improvizuodavau.Tada ir supratau, kad man šokis turi turėti daug laisvės – laisvės kaip šokėjai, kaip atlikėjai. Šiuolaikinis šokis kaip tik toks ir yra! Dabar kartais pagalvoju, kad norėčiau pasimokyti dar ko nors, pavyzdžiui, breiko, gatvės šokių, bet kol kas vis nerandu laiko. Bet aš dar pasimokysiu (šypsosi).
Kokiose rogėsi jautiesi geriausiai: atlikėjos, choreografės, o gal pedagogės?
Labiausiai man patinka būti atlikėja, čia geriausiai ir jaučiuosi, po to gal pedagogės ir tada – choreografės.
Jei ne šokiai, kokia kita veikla norėtum/galėtum užsiimti?
Kad daugiau nelabai ką ir moku (šypsosi). Kartais dar išbandau save, kaip aktorę.
Kokių su šokiu susijusių svajonių turi?
Itin didelių neturiu. Noriu tiesiog šokti, dirbti, kurti su choreografais, su kuriais dar nedirbau. Na, jei atvirai, yra viena reali svejonė, tačiau gal geriau pasiliksiu ją sau ir toliau sieksiu jos išsipildymo.
.jpg)
Kokių menininkų, kolegų darbai tave labiausiai žavi?
Oi, sunkus klausimas… Kodėl? Mane žavi labai skirtingai. Būna, jog kaip menininkas gal ir nežavi, bet darbas gali ir sužavėti. Mane turi sujaudinti kaip žmogų, aš turiu patikėti, kad tai, apie ką tas meninkas kalba, jam yra svarbu, įtikinti, kodėl svarbu ir kodėl jis nori apie tai kalbėti.
Ar gali trumpai papasokoti, kaip gimsta šokio spektaklis? Nuo ko jis prasideda, kam skiriama daugiausiai dėmesio ir pan.
Šokio spektaklis gimsta labai įvairiai, tai priklauso nuo choreografo. Vienam inspiracija gali būti muzika, kitam – matyti vaizdai, skaudi gyvenimo patirtis, daugybė dalykų… Pas vienus choreografus daug improvizuoji, ieškai judesių, kiti choreografai mėgsta patys viską sustatyti. Šokio spektaklį yra sunku pastatyti vien dėl to, kad jis gimsta iš nieko, tu neturi jokios pjesės, nuo kurios gali atsispirti. Lašas po lašo jį ir lipdai.
Spektaklyje „Contemporary?“ ironiškai žvelgiate į „savo daržą“ – šiuolaikinio šokio kūrimo temą. Kodėl nusprendėte nagrinėti tokią, sakykime, gana netikėtą tematiką?
Kur dar ironiškai žiūrėti, jei ne į save. Savo darže daugiausia viską žinai, supranti, todėl, manau, ir turi teisę iš to pasijuokti. Sveika pasijuokti iš savęs, be to, taip nieko neįžeisi (šypsosi).
Tenka išgirsti skeptiškų nuomonių kaip: „Ai, nesuprantu aš to šiuolaikinio šokio“, „Toks čia ir menas…“ ir t.t.?
Tenka girdėti. Ir nieko nuostabaus, nes kai kurių šiuolaikinio šokio spektaklių ir aš pati nesuprantu. Toks jau tas šiuolaikinis šokis. O kartais gal net ir nereikia suprasti, tiesiog užtenka mėgautis vaizdu.
Jau kitą mėnesį žiūrovai jus galės išvysti premjeriniame spektaklyje „W(o)men“. Sutapimas, kad dažnai scenoje tenka gilintis į moters pasaulio problematiką?
Scenoje lengviausia kalbėti apie tai, ką pats geriausiai supranti. O moterų pasaulio problemos man tikrai nesvetimos, todėl į jas gilintis man nėra sunku, sakyčiau, netgi įdomu bei sveika. Ir tą scenoje darau tikrai dažnai, tai gal todėl, kad aš problematiška moteris (šypsosi).
Ar darbas su užsienio choreografais, šokėjais labai skiriasi nuo bendradarbiavimu su tautiečiais?
Nepasakyčiau. Skiriasi gal tik tuo, kad Lietuvoje mes vieni kitus pažįstame ir žinome, ko vieniems iš kitų tikėtis: kartais choreografas nenori tavęs matyti kitame amplua, nesuteikia tau kitokių galimybių. Užsienietis apie tave nieko nežino, tai atveria laisvę kūrybai.
Ką manai apie šiuolaikinio šokio padėtį bei perspektyvas Lietuvoje?
Turbūt daugelis Lietuvos šokio pasaulio atstovų su manimi nesutiktų, bet aš manau, kad padėtis yra tikrai nebloga ir su dar geresnėmis ateities perspektyvomis.
A. Ramanauskaitę galite išvysti šiose Menų spaustuvėje vyksiančiose premjerose:
„Contemporary?“
Lapkričio 22 d. 19:00
Lapkričio 23 d. 19:00
Lapkričio 29 d. 19:00
„W(o)men“
Gruodžio 19 d. 19:00
Gruodžio 20 d. 19:00