Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Pristatyti šių metų gegužę Kanuose Auksinę palmės šakelę laimėjusio filmo, ko gero, nereikia. Tačiau „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (angl. Adele: Chapters 1 & 2 / pr. La vie d’Adèle – chapitres 1 et 2, 2013) į mūsų kino teatrus žengtelėjo tik praėjusią savaitę, ir tai nedrąsiai, tik porą žingsnių: režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o juosta keletą kartų buvo parodyta „Kauno kino festivalyje“. Taigi trumpai apie sukeltas emocijas.
Jau įprasta, kad vis pasigirsta į Kanų kino festivalio žiuri nukreipta kritika, neva, jie kartais visai nepelnytai apdovanoja vieną ar kitą filmą, aktorių, režisierių, palikdami nepaminėtas labiau dėmesio vertas juostas ir jų kūrėjus. Nesiginčysime. Tačiau, kaip sakė šių metų festivalio žiuri prezidentas, režisierius Stevenas Spielbergas, kine buvo ieškota radikalių naujovių. Filme „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“, dar vadinamo pagal Julie Maroh komiksą „Žydra spalva – šilčiausia“ (angl. Blue Is The Warmest Color), to tikrai netrūko.
Tai itin jausminga meilės istorija, jau spėta pakrikštyti geriausiu filmu apie homoseksualus. Veiksmas sukasi aplink penkiolikmetę Adelę (aktorė Adéle Exarchopoulos) ir jos juslines paieškas: jos pirmąją meilę, pirmąjį darbą, pirmąjį seksą su moterimi, kuriuo baigiasi pirmasis skyrius ir prasideda antrasis. Taigi trumpai apie abu.
Chapter 1. Adelė linksma mergina, mėgiama mokykloje, turinti artimų draugų ratą, mėgstanti prancūzų pamokas, daug skaitanti, traukianti vyriškosios lyties atstovus… Ji jautri: daug juokiasi, bet ir verkia, rašo dienoraštį, jaukiai vakarieniauja su tėvais… Susitikinėdama su išvaizdžiu (taip jį įvertino 4 Adelės draugės, iš jų neišskiriamo penketuko), supranta, kad kažkas – ne taip. Dėmesys iš jo pusės, seksas, pokalbiai apie literatūrą, muziką – atrodo, viskas lyg ir gerai, tačiau kažko trūksta. Naktį Adelė sapnuoja erotinius sapnus, kuriuose – mėlynplaukė mergina, vėliau pakeisianti visą jos gyvenimą. O jei ne ji, gal tai būtų padaręs kitas žmogus, bet gal tai būtų buvęs vyras? Akivaizdu, kad Adelei patinka ir vyrai, ir moterys, tačiau pirmoji meilė užgimsta pastarosios lyties atstovei.
.jpg)
Ema (aktorė Léa Seydoux) – mėlynplaukė, Dailės akademijos ketvirtakursė. Pirmą kartą moters „paragavo“ būdama keturiolikos, tad patyrusi ir žinanti, kas yra laisvė. Kai ji pasirodo prie Adelės mokyklos, jaukus rožinis kortų namelis pradeda griūti. Kitą dieną Adelę užsipuola jos draugės, kad, ko ji susitikinėja su ta merga, primenančia berną, išvadina Adelę bjauriais žodžiais. Mergina verkia ir net neįsivaizduoja, kaip smarkiai ji verks už geros valandos. Pora pasimatymų ir žiūrovą visai nesmagiai prikausto dviejų moterų sekso scena, tokia ilga, kad sėdintieji salėje ima nervingai kikenti, muistytis… Taip, tai filmas apie meilę. Ir nors pats režisierius sako, kad jis nenorėjo iškelti homoseksualumo temos į pirmą vietą, būtent į ją statydamas meilę, tačiau šis kone 15 min. trunkantis aistringas lytinis aktas leidžia puikiai pasitikrinti savo tolerancijos lygį ir dažnai kai kuriuos faktus mėgstančiam ignoruoti žiūrovui primena, kad homoseksualios poros tikrai mylisi kitaip nei heteroseksualios, o po tokio sekso rodosi visuomenėje ir netgi moko mūsų vaikus (Adelės kūrėjai tikrai neatsitiktinai parenka jai mokytojos specialybę). Šauktukas. Tu – stiprus žiūrovas, ir, tai suvokęs, viską gali ištverti: lesbietės, biseksualės irgi myli vaikus ir jos gali būti labai geros mokytojos, netgi mamos. „Seksas su tavimi kitoks“, – vėliau Adelei sakys Ema, kuomet ji jau gyvens su moterimi ir trejų metų vaikų, o Adelė trokš būti jų vietoje. Deja…
Chapter 2. Grįžusią į tėvų tylius namus po aistringos naktie su naująja drauge Adelę užklumpa „Surpirse!“ Šiandien jos 18-asis gimtadienis. Adelė vakarėlyje šoka skambant švedų dainininkės Lykke Li muzikai, laisva, atsipalaidavusi, saugiuose tėvų namuose, tarp savo bendraamžių, atsisveikindama su savo nepilnametyste ir su savo lengvuoju (pasirodo) gyvenimo laikotarpiu. Vėliau, po keleto metų, ji šoks jau savo ir Emos namuose, tarp jos intelektualių draugų, kuriems ji neturi ką pasakyti, juk ji tik mokytoja. Ji šoks nervingai, su vyru, Emai kampe, padauginus vyno, flirtuojant su nėščia moterimi. Dar vėliau, po to kai Ema liks pas tą pačią moterį baigti rengti kažkokių maketų, ji gundančiai šoks žvelgdama į akis rudakiui kolegai, bučiuodama jo lūpas, galutinai prarasdama savąją mėlynplaukę… Galiausiai – skambant Afrikos būgnams su drėkstančiomis akimis, kai viskas jau įvykę.
Toliau Chapper 2. Adelė subrendusi moteris, tvarkingai sušukuotais plaukais, nelaiminga, sudaužyta širdimi, mokanti sunkumų turinčius vaikus skaityti ir rašyti, mokanti sunkumų turinčią savo sielą gyventi. „Tai iššūkis“, – sako Adelė apie savo darbą, po trejų metų pasikvietusi išgerti mėgstamo vyno Emą. Tačiau ji užsisako kavos ir tik galima nuspėti, kad Adelė bus tuoj atstumta galutinai ir visiems laikams. Kad taip kažkada atsitiks, galima nuspėti jau „Chapter 1“, kuomet Ema pasikviečia Adelę į savo tėvų namus vakarienės. Adelė nekenčia austrių, o Emos patėvis ėjo į turgų, kad gautų jų kuo šviežesnių. Ema pamiršo tėvams apie tai pasakyti, bet ji gali bučiuoti savo mylimąją jų akivaizdoje. Jų šeimoje tai įprasta. Ar Adelė būtų užmiršusi tokį dalyką? Ar ji galėtų pasakyti tėvams, kad gyvena su moterimi? Niekada. Ema laisva, kaip ir jos aplinka, lengvai priimanti naujus žmones, lengvai juos ir paleidžianti.
Adelė išmetama iš Emos namų dėl neištikimybės. Tolimesnis jos gyvenimas – ašaros, skausmas, prisiminimai, vienatvė. Nebėra aplink draugų, tėvų, tarsi visiškai ištrinama kažkada taip aistringai savęs ieškojusios merginos praeitis. Sąsaja tarp abiejų skyrių – tąsyk Adelė buvo nelaiminga, bijodama sau pripažinti, ko iš tikro jai reikia – vyro ar moters meilės. Ji nelaiminga ir dabar, kai tai sau pripažino. Sąsaja 2 – tos pačios, kadaise dar paauglystėje merginos, dabar jau moters rankas savotiškai puošusios karputės. Jos arba, pavyzdžiui, susinervinusios Emos krūtinę išmušusios raudonos dėmės (žinote, kai kuriems žmonėms taip būna stipriai susijaudinus?), iš Adelės akių, nosies ir, rodos, visų odos porų srūvantys skysčiai, kuomet ji išvaroma naktį į gatvę – tokios detalės, suteikia tiek tikrumo, taip įtikina, kad kritikams dar prieš ceremoniją buvo aišku, kas laimės šių metų Kanus.
Išimties tvarka, apdovanojimas buvo skirtas ne vien režisieriui, bet ir Adelės vaidmenį sukūrusiai, įsimintinai kine debiutuojančiai Adélei Exarchopoulos (dešinėje) ir savo vaidmenų diapazoną šiuo filmu išplėtusiai, Emą suvaidinusiai Léai Seydoux.
Taip, moteris gali mylėti moterį taip pat skaudžiai bei stipriai, kaip ir vyrą, moterų seksas toks pat aistringas ir svarbus, kaip ir heteroseksualių porų, lesbietės taip pat gali būti puikios savo srities specialistės, kad ir pedagogės… Taip, paaugliai rūko, geria alkoholį, mylisi, bėga iš pamokų, bučiuojasi mokyklos tualetuose ir ant laiptų, bet tuo pačiu svajoja, rašo dienoraštį, žino, kuo nori būti, ir vėliau ryžtingai to siekia bei pasiekia. Žiūrovas per beveik tris valandas ne tik gauna dozę stiprių emocijų, išgirsta skaudžią dviejų moterų meilės istoriją ir šiek tiek labiau pramoksta nustoti dėlioti štampus, gyventi kategorijų, kastų, rūšių, homo, hetero ir kitaip struktūrizuotose pasauliuose. Ir tas „šiek tiek“ yra labai daug, kaip ir ši, į du skyrius padalinta EILINĖ meilės istorija.