Jei visi muzikinių realybės šou laimėtojai žengtų Rasos Bubulytės, nugalėjusios pirmajame „Danguje“, keliu, šis, visa laimė, populiarumą prarandantis TV žanras būtų pateisinamas ir netgi skatintinas.
Savo prizą – studijas Liverpulio scenos menų institute (LIPA – Liverpool Institute for Performing Arts) – mergina išnaudojo suburdama grupę „Basom“, vėliau virtusią į „rasabasa“. Rasa joje dainuoja ir groja sintezatoriumi, ją papildo penketukas talentingų kartu studijavusių norvegų: Snorre (gitaristas), Sindre (būgnininkas), Nils (bosistas), Bjorn (gitaristas) ir Gunhild (back vokalistė, klavišininkė, „varpelininkė“ ir visų kitų keistų garsų skleidėja). Kolektyvas, užuot bandęs rasti nišą perpildytoje Jungtinės Karalystės muzikos rinkoje, savo auditorijos ieško ten, kur kokybiškos muzikos trūksta kaip oro: Lietuvoje.
Rugsėjo 3 d., Vilniuje esančioje „Vasaros terasoje“, grupė pristatė nuo 2008-ųjų brandintą debiutinį albumą, tokiu pat pavadinimu – „rasabasa“ (mažosiomis raidėmis!). Kaip įprasta nė kiek nesužvaigždėjusi Rasa prieš ir po koncerto pati pardavinėjo šio įrašo kopijas susirinkusiems klausytojams, kurie traukė iš piniginių 10 Lt banknotus – tokia simbolinė limituoto tiražo albumo kaina. Čia norisi paantrinti „Lietuvos ryto“ muzikos kritikui Ramūnui Zilniui, teigusiam, kad įrašas vertas tikrai daugiau.
Tie aštuoni „rasabasa“ esantys kūriniai – daugiau nei kokybiška muzika. Tai – kultūrinis bendradarbiavimas, Lietuvos ir Norvegijos muzikos sintezė, kur dera ir lietuvių liaudies sutartinės („Vyšnia“), ir skandinaviškas post-rokas („Lullaby“), toks ypač tinkamas dabar, kai termometro rodmuo krinta ir iš spintos vakarais reikia traukti striukę. Tai vėsi, bet ne šalta muzika. Vėsumas irgi gali būti jaukus, ar ne?
Kita vertus, albume dažnai jaukumas perauga į dramą. „Lyliu Lėliu“, „At the Door of Your Dream“, jau nekalbant apie pribloškiantį „Lullaby“ finalą. Grupės instrumentalistai šėlsta santūriai, kurdami progressive rock ir shoegaze garsą, tokį kuris įtraukia ir sprogsta viduje, nors pats klausytojas gali lyg niekur nieko stovėti vietoje ir tiesiog… klausytis.
Džiugu, kad Rasa ir kompanija nepamiršo, jog norint sulaukti pasisekimo, albumas turi būti ne tik aukštos meninės vertės, bet ir suprantamas ne tik muzikos snobui. Kūriniai „You Give Me“ ir „Train“ yra pavyzdys, kaip, neiškrentant iš bendro albumo konteksto, galima sukurti radio-friendly įrašus, kurie, kaip žinia, būna friendly ir didžiajai daliai potencialių klausytojų. Romantiškiausioji „You Give Me“ jau yra nusiųsta radijo stočių muzikos redaktoriams. Tikėkimės, kad jiems užteks ryžto įtraukti šį paprastą, bet vis dėlto, alternatyvų kūrinį į grojaraščius. Jei ne vidurdienį tai bent jau po 20 valandos.
O dabar – geriausia žinia. „rasabasa“ žada pas mus užsibūti. Nors kol kas, po kelių koncertų Lietuvoje, muzikantai kraunasi daiktus atgal į Liverpulį, kur turi sutvarkyti studijų reikalus, jie savo karjeros perspektyvą mato būtent Lietuvoje. Jei kalbos virs realybe ir norvegai apsigyvens čia („jiems labai patiko Lietuva ir jie nori įsidarbinti, persikelti čia gyventi“, – tarė Rasa, pasibaigus albumo pristatymo koncertui), galime tikėtis daug koncertų ir kitos dėmesio vertos veiklos.
Dar viena gera žinia. Nors albumą kol kas galima įsigyti tik koncertų metu arba susisiekus su grupe asmeniškai („facebook“ profilis „Rasa“ atviras visiems), „rasabasa“ duoda jį perklausyti internete, adresu http://rasabasa.virb.com/.
P.S. Tai buvo paskutinis kartas, kai kalbėdamas apie Rasą Bubulytę, akcentuoju tai, kad ji kažkada dalyvavo „Danguje“. Ji „realybės šou žvaigždės“ etiketės jau atsikratė.