Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Ruduo kine prasidėjo šventa dekada su dvasinguoju Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu. Kaip sako žymi kino kritikė Živilė Pipinytė, pavasarį turime – „Kino pavasarį“, o rudenį – VDFF. Nuo rugsėjo 19 iki 29 dienos galime mėgautis 40 dokumentinių juostų ir pabendrauti su 15 festivalio svečių. Skaičiai nėra dideli, bet tai tik leidžia džiaugtis tuo, kad organizatoriai per 10 festivalio metų jau spėjusiam atsiskleisti žiūrovui pateikia itin atsakingai atrinktus filmus.
„Tikros istorijos nesustoja“, – sako šiemet VDFF ir priverčia dar jautriau priimti tai, kas rodoma, papildyti suvokimą, kad dokumentika ne tik nesuvaidinta, tuo, kad ji nenutrūksta filmui pasibaigus. Taip, filmai keičia gyvenimus, tačiau dokumentinis kinas keičia ne tik žiūrovo, bet ir „aktoriaus“ istoriją. Juk jau niekada nebebus taip, kaip prieš sutinkant filmuotis… Panašių dalykų suvokimas įpareigoja bent pabandyti išgyventi tai, kas atiteko žiūrimos juostos personažui. Vienu kol kas šių metų VDFF ryškiausių – Inta, kurios istoriją latvių režisieriai Ivarsas Zviedrisas ir Inese Klava papasakojo filme „Dokumentininkas“ (2012).
Tiksliau Inta norėjo, kad „ją su kamera persekiojantis“ I. Zviedris papasakotų jos istoriją, o jis, savo ruožtu, užsibrėžė sukurti filmą apie savo ir itin ryškios bei sudėtingos moters santykius. „Kokie čia gali būti santykiai?“, – klausia Inta, įterpdama keletą riebių keiksmažodžių. Vieta, kai režisierius pasako Intai, kad filmas nebus apie ją, o apie jų santykius, suteikia visai juostai to sakralaus liūdesio ir pagarbos, kokius tik gali suteikti dvasiškai brandinantis menas.
Kas gi čia gali būti dvasiško, kuomet beveik pusantros valandos rodoma moteris nuolatos žarstosi keiksmais, prakeiksmais ir grasina sudaužyti kamerą? Salė juokiasi, nes kažkodėl rusiški keiksmažodžiai scenoje ar ekrane iššaukia šią žiūrovų emociją. Išties, Inta tragikomiškas personažas. Ji gyvena vienui viena kažkur Latvijos raiste, tarsi pelkių ragana. Ji sakosi, ne tik tvarkanti žmonių kapus, bet ir galinti nuo jų atitolinti, gydydama juos, nuimdama prakeiksmą. Į jos kiemą nuolat su kamera atvažiuojančiam Ivarsui jau tikrai niekas nebepadės: moteris jį tiek kartų keikė ir prakeikė, liepdama nešdintis, kad jis lyg užkeiktas suka ir suka ratus aplink jos namą ir kiemą. Pirmąsias dienas, jaučiant, kad aplink langus trinasi tas žmogus, stengdamasis ją nufilmuoti, Intai netgi prasidėjo aritmija (širdies ritmo dažnumo sutrikimas) ir ji turėjo kreiptis į gydytojus. O kartą dokumentininkas atvežė Intai saldainių, nuo kurių ji vos nenumirė. Pasirodo dovanos galiojimo laikas baigėsi 2005 metais. Kaip gi Inta gali ant tokio žmogaus nepykti ir nesiųsti jo po velnių. „Nors tu ir silpnaprotis, bet turi žmogiškumo“, – vėliau sakys jam Inta. „Kaip tai baigėme filmuoti ir tu daugiau nebeatvažiuosi? Aš tau nuolat skambinėsiu ir tu turėsi atvažiuoti“, – tai irgi dokumentininkui sakys Inta.
.jpg)
Kaip pasakojo filmą pristačiusi prodiuserė ir viena iš režisierių, „Dokumentininke“ yra trys veikėjai: Inta, režisierius Ivarsas ir kamera. Labai dažnai, palikęs ją įjungtą Ivarsas sėda greta Intos ir klausosi jos priekaištų, keiksmų, vaišinasi jos blynais ar sriuba, klauso jos tarpusavyje nesirišančių istorijų… Keičiasi metų laikai, dovanojamos Intai gėlės trilitriniame stiklainyje, Intos ir Ivars santykiai. Moteris vienu metu net buvo pagalvojusi, kad Ivarsas nori būti jos meilužiu, siūlė jam persikelti į vieną iš kambarėlių, o praradusi viltį vėl pyko ir keikėsi, salė vėl juokėsi, pamažu vis labiau suprasdama, kokia baisi ir galinga gali būti vienatvė. Beje, Inta ne tokia ir kvaila, ji žino, ką papasakoti ir kaip elgtis, kad dokumentininkas atvažiuotų dar ir dar. Ji gali suvaidinti miške gyvenantį šamaną, gali iškepti blynų savo gimtadienio proga ir būti maloni, gali pulti su pagaliu ir sulaužyti kameros štatyvą ir t. t. Dokumentinio filmo kūrėjams tik pavydėti tokio personažo, žinoma, neatmetant to, kad lengva su tokia tiksinčia bomba tikrai nebus.
Eilinį kartą Ivarsui atvažiavus pas Intą ir bekasanat iki kelių apsnigtą pravažiavimą, moteris pasidalija savo svajonėmis, kaip ji norėtų dingti iš šio užkampio, kur nors pas žmones, prižiūrėtų jų namus ir savo pelkių net neprisimintų, tačiau tai neįmanoma, nes ji net neturinti telefono su kuo nors susisiekti. Pasirodžius „Dokumentininkui“ Latvijoje, Inta tapo tikra žvaigže. Apie ją, pasak filmo kūrėjų, rašo tiek geltonoji spauda, tiek filosofinio pobūdžio leidiniai. Moteriai atsivėrė galimybės įgyvendinti savo norus, tačiau ir nežinant išpopuliarėjimo istorijos, žiūrovui aišku, kad žmonėms sunku su ja taip pat, kaip jai sunku su žmonėmis. Tad ji ir gyvena viena bandydama sutaikyti savo storžieviškumą su pagyvenusios moters jautrumu.
Režisierius vienos premjeros metu prasitarė, kad artimiau susipažinęs su Inta, pajuto jųdviejų sielų giminystę, tad akivaizdu, kad po filmavimo judviejų santykiai nenutrūko, jie bendrauja toliau. „Tu mano vienintelis draugas, be tavęs daugiau nieko neturiu“, – sako Inta atsisveikinti atvažiavusiam Ivarsui. Kad jų „santykiai“ tęsiasi žiūrovas nesužino, filmas pasibaigia, bet istorija – ne. Šis filmas pats geriausias pavyzdys, kad „Tikros istorijos nesustoja“, jos tampa savarankiškomis ir toliau keičia žiūrovo, personažo ir netgi filmo kūrėjo gyvenimus.
Filmas „Dokumentininkas“ dalyvauja Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkursinėje Baltijos šalių programoje. Čia jis varžysis su kitais 11 filmų, iš kurių: 5 lietuviški, 2 latviški ir 4 estiški.