Laikas.lt
Lietuvos nacionalinis dramos teatras 74-ąjį sezoną pradeda viena iš reikšmingiausių jo premjerų – rugsėjo 20 ir 21 dienomis bus vaidinama žinomo lenkų dramaturgo, prestižinės literatūrinės premijos NIKE 2010 laureato Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“.
Spektaklį režisuoja Yana Ross, pjesę iš lenkų kalbos išvertė Rolandas Rastauskas. Spektaklio scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas Zane‘as Pihlstromas (JAV), kompozitorius Antanas Jasenka, videodailininkė Eglė Eigirdaitė. „Mūsų klasėje“ vaidins Monika Bičiūnaitė, Ramūnas Cicėnas, Daumantas Ciunis, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Dainius Jankauskas, Aldona Janušauskaitė, Valerijus Jevsejevas, Vaiva Mainelytė, Miglė Polikevičiūtė, Marius Repšys, Paulius Tamolė, Monika Vaičiulytė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Tomas Žaibus; muzikantai: Darius Bažanovas, Edvaldas Jucius, Algirdas Januševičius, Julius Račkauskas, Darius Žylė.
Pjesėje „Mūsų klasė“ daugelis naudojamų faktų – tikri, juos dramaturgas surinko iš istorikų ir žurnalistų. Per 14 scenų / pamokų Słobodzianekas žvelgia į tos pačios klasės mokinius lenkus ir žydus, pasakoja jų istoriją nuo XX a. trečiojo dešimtmečio, maršalo Jozefo Piłsudskio mirties, kai iš pažiūros ramią šių vaikų kasdienybę sudrumsčia antisemitiniai prietarai. Prasidėjus karui, miestą užima sovietai, vėliau – naciai. Žmonės į juos reaguoja skirtingai – dauguma lenkų pasirenka pogrindį, tačiau kai kurie tampa tiek NKVD, tiek nacių kolaborantais. Žydai džiaugiasi rusų valdžia, todėl atėjus naciams daugelis jų žiauriai nužudomi. Buvę klasiokai žudo, prievartauja, kankina ir plėšia žydus, ir tik keletas imasi jiems padėti. Po karo kai kurie žydai, išvengę skerdynių, įstoja į slaptosios policijos gretas, norėdami atkeršyti savo kankintojams. Galiausiai visi bendraklasiai, išsisklaidę po Lenkiją, Ameriką, Izraelį, mėgina susitaikyti su tikrove.
Pjesės pavadinimas ironiškas – tai trapi, bet tikra bendruomenė, kuri ilgainiui virsta prisiminimų apie blogį saugykla. Nuo pat pradžių Słobodzianeko personažai, pristatomi su savo gimimo ir mirties datomis, iškyla kaip vaiduokliai. Šnekamąja kalba parašyti naivūs, žiaurūs dialogai perpinami vaikiškomis dainelėmis. Naudojant romantinės dramos archetipus, pjesė primena ir Tadeuszo Kantoro „Mirusią klasę“, ir tas praeities šmėklas, kurių neįmanoma nuraminti.
Dramaturgas Tadeuszas Słobodzianekas: Literatūra, ir ypač teatras, siekia kitų tikslų nei istorinė tiesa ar teisingumas. „Mūsų klasėje“ miestelio pavadinimas (Jedwabny – lenkiškai reiškia „šilkinis“) asocijuojasi su šaliku, kurį ryši nacių karininkas, o vėliau – kitas veikėjas, mėginantis jį imituoti. Nors remiuosi teisiniais, žurnalistiniais ir akademiniais šaltiniais, nesistengiu rekonstruoti istorijos. Mano tikslas – paklausti, kodėl tai, kas atsitiko 1941-ųjų vasarą ne tik Jedvabne ar Radziluve, bet ir daugelyje kitų Lenkijos miestų, mane taip skaudina? Šiuo savo nerimu noriu pasidalinti su skaitytojais ir žiūrovais. Pjesė – ne receptas. Ji neturi patikti. Mano tikslas – nei būti objektyviam, nei kam nors įtikti žurnalistiniu aspektu. Man rūpi atskleisti tragedijos mechanizmą, veikiantį žmones, atsidūrusius tam tikroje vietoje tam tikru metu susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms. Klausiu apie sąlygas, kurios šiomis aplinkybėmis išprovokuoja nusikaltimą, kerštą ir kančią.
Suprantu, kad rodau tokį lenkų įvaizdį, prie kurio nesame įpratę. Tačiau negalime nuolat kartoti, jog esame tautų mesijas, kad tik mums skirta kentėti. Mes taip pat sukėlėme kančių.
Režisierė Yana Ross: Per greitai besisukantį istorinių įvykių, ideologijų ir vėliavų kaleidoskopą Tadeuszas Słobodzianekas atskleidžia ir tikrina žmogaus būties mechanizmą. Kaip suveikia instinktas, kodėl prieš mus visada pirmiausia iškyla moralinis pasirinkimas? Humanistinis elgesys – žmonijos ar bailumo įvertinimas? Kaip pasirinkti, kam išgelbėti gyvybę – savo draugui ar savo vaikui? Sielos laisvė – vienintelė galimybė likti žmogumi.
„Mūsų klasė“ – tai tvirtumo patikrinimas: ar yra jėgų pažvelgti į praeitį? Ar yra orumo pažvelgti ir priimti atsakomybę už mūsų istorijos ateitį? Ar siela yra laisva suprasti ir pergyventi tai, ką mūsų seneliai neabejotinai matė ir nusineš su savim į kapus? Ši dešimties draugų, bendraklasių nuo mokyklos suolo iki grabo lentos, istorija sukrečia. Paprastai aš neskirstau, kokiam žiūrovui skirtas spektaklis, bet šiuo atveju jis – būtent lietuviams, tiems, kurie mus pragyvens. Dirbant su aktoriais tai ypač svarbu: ne kalbėti abstrakčiai apie Lenkiją, o konkrečiai – apie Lietuvą.
Žmogus – sudėtingiausias biocheminis mechanizmas. Tam tikromis aplinkybėmis jis vienaip ar kitaip apsispręs. Atskirti moralinį-etinį diskursą nuo istorinio konteksto – neįmanoma, bet ir teorija nereikia manipuliuoti. Galima tik tikėtis, kad kiekvienas iš mūsų pasistengs išlikti žmogumi ir neatsisakys moralės ir nuostatų, kai į smilkinį bus įremtas pistoletas.
Aš tikiuosi, kad dvi aktorių kartos, vaidinančios tą patį personažą, suformuos du skirtingus požiūrius į nugyventą gyvenimą. Taip įprasminamas praėjęs laikas, tame nėra vaidybos ir nėra netikrumo.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lenkijos ir Goethe‘s institutai Vilniuje rengia tarptautinę diskusiją „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?“. Renginys vyks 2013 m. rugsėjo 21 d., šeštadienį, 15 val., prieš antrąją spektaklio „Mūsų klasė“ premjerą.
Diskusijoje dalyvaus dramaturgas, režisierius, pjesės „Mūsų klasė“ autorius Tadeuszas Słobodzianekas (Lenkija), žurnalistas ir vertėjas Adamas Szostkiewiczius (Lenkija), teatro kritikas Thomas Irmeris (Vokietija), režisierė Yana Ross ir teatrologė Irena Veisaitė. Renginį moderuos kino kritikas Linas Vildžiūnas. Diskusija bus verčiama į anglų ir lenkų kalbas.