Laikas.lt
Lietuvos teatro sąjungoje rugsėjo 18 d. 19 val. teatras – studija „Laboratorium“ pristatys režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus premjerinį spektaklį „Stirna“ pagal to paties pavadinimo rašytojo, dramaturgo ir aktoriaus Eugenijaus Ignatavičiaus pjesę. Tėvo ir sūnaus duetas matytas spektaklyje „Nuosprendis – metamorfozė“ vėl susitinka kaip dramaturgas ir režisierius. Šį kartą žiūrovams siūlomas novatoriškas, jaunųjų Oskaro Koršunovo studentų – aktorių energija ir charizma pulsuojantis spektaklis apie Lietuvos partizanų gyvenimą.
Šio projekto tikslas – netradiciškai pažvelgti į Lietuvos partizanų istoriją, nupučiant nuo jos romantizmo, patoso bei perdėto idealizavimo dulkes ir pastatant aštrų, dialogui apie esmines žmogaus vertybes kviečiantį spektaklį „Stirna“.
.jpg)
Spektaklio epicentre – moteris, saugų gyvenimą JAV iškeitusi į Lietuvos miškus. Moters laukiančios iš karo grįžtančio vyro ar sūnaus archetipą čia pakeičia kovojanti, mylinti, bet kartu ir pasipriešinimo prasme abejojanti moteris. Spektaklis kvies žiūrovą pamąstyti apie savąjį patriotizmą, apie tai, kas yra žmogaus garbė, meilė artimui, meilė tėvynei, kas yra atsakomybė prieš kitą žmogų, atsakomybė prieš tautą, ir kiek galime savęs paaukoti tam kitam, nesvarbu tai tauta, ar tik vienas žmogus.
Spektaklis kels klausimą ar verta kovoti prieš vėjo malūnus, ar gali saujelė žmonių pakeisti tautos likimą? O gal žmonių patriotizmą pakelia tik žuvusieji už tėvynę, ar tik tada kai praliejamas kraujas, pasaulis suklūsta?
Naujausias P. Ignatavičiaus režisūrinis darbas papildys negausų profesionalių spektaklių apie itin skaudų ir dviprasmišką Lietuvos istorijos laikotarpį po antrojo pasaulinio karo gretas ir kvies šiandienos žmogų permąstyti savo vertybes, taip pat galbūt kardinaliai kitaip, be romantikos, blaiviai, aštriai pažvelgti į savo istoriją. Spektaklis bus skirtas plačiai auditorijai.
.jpg)
„Kas man yra teatras?“ – klausia savęs režisierius, – „teatras – tai ne profesija, ne gyvenimo būdas ir net ne menas. Teatras tai amžinas žmogaus pažinimo procesas. Per teatrą galima patirti save. Todėl teatras man yra dvasinio tobulėjimo įrankis. Per jį aš pažįstu žmogų, per jį aš tobulėju kaip kūrėjas, tobulėju kaip žmogus. Profesija ir menas, tai tik laipteliai aukštesniam tikslui pasiekti. Jie negali būti savitiksliai. Jei nori dirbti teatre reikia jį mylėti. O dar svarbiau, mylėti gyvenimą ir žmogų, kuriuo nors kitu atveju teatras negali egzistuoti“.