Laikas.lt
Dovilė Raustytė
„Shun Li ir Poetas“ (angl. „Shun Li and the Poet“ / it. Io sono Li, 2011) – galima vadinti filmu apie draugystę, apie gėrio ir blogio sankirtą, netgi apie meilę, emigraciją, kultūrinius skirtumus, motinystę ar senatvę, bet man labiausiai tai filmas apie vienatvę.
Shun Li iš Kinijos į Italiją atvyko prieš aštuonerius metus. Ji dirba čia įvairiausius darbus, gyvena sausakimšuose namuose su panašaus likimo žmonėmis ir sukandusi dantis laukia tos dienos, kai jai bus leista atsivežti jos gimtojoje šalyje su seneliu likusį sūnų.
Bepi iš tuometinės Jugoslavijos į Italiją atvyko prieš daugybę metų. Jis – prisiekęs žvejys pensininkas, draugu vadinamas Poetu už įgimtą gebėjimą eiliuoti.
Shun Li ir Bepi susitinka žvejų miestelio užeigoje: ji vienoje baro pusėje, jis kitoje. Šiuos du žmones skiria nemažas metų skirtumas, priešingos kultūros, Bepi itališkus žodžius gali rimuoti, Shun Li – prieš ką nors sakydama turi gerai pagalvoti, ar nesuklys, Bepi turi savo namus, Shun Li nebežino, kas jos namai… Tačiau ir tokiomis aplinkybės jie randa kažką, kas leidžia jiems tapti draugais. Vienatvė filmo režisieriui Andrea Segre suteikia galią žaisti šių ir kitų kuriamų personažų likimais. Tai pirmas šio italų dokumentalisto vaidybinis filmas.
Jei esate nusiteikę, kartu su Shun Li ir Poetu 1 val. 40 min. niekur neskubant trumpam pasinerti į Venecijos įlankos salos kasdienybę, sudalyvauti jų vienatvės nulemtame atsisveikinime, atsidurti emigranto kailyje ir pasijusti svetimu, tuomet rinkitės šį filmą nesvarstydami. Praėjusiais metais jis gavo Europos Parlamento įsteigtą LUX premiją*.
*LUX apdovanojimą Europos Parlamentas kasmet teikia filmui, iliustruojančiam arba keliančiam klausimus apie esmines Europos vertybes, žemyno kultūrinę įvairovę ar ES vienijimąsi. Laureatą kasmet balsuodami išrenka europarlamentarai.