Eglė Kirliauskaitė
Deivido Katinausko nuotr.
Prieš sėdant rašyti šio komentaro, teko išgirsti, kad kolegos žurnalistai bandė lyginti it tyčia tą patį savaitgalį vykusius du festivalius: naujagimį „Granatos Live“ ir iš senų gerų „Roko naktų“ evoliucionavusius, šiemet 11-ąjį gimtadienį mininčius „Galapagus“. To padaryti negalėsiu, nes palapinę stačiau tik pastarojo pušyne, tačiau, vengdama nepagrįsto lyginimo, tikslinu: „senas geras“ nebūtinai reiškia „geresnis“. Gal labiau – vėl „toks pats“.
Na, o tas „toks pats“ irgi nėra blogai: juk smagu atvažiuoti į pažįstamas pievas (ypač, jei jos tokios patogios ir gražios kaip „Galapaguose“), kuriose niekas per daug nenustebins. Tas „toks pats“ turi ir kitokį atspalvį – galbūt ir klystu, tačiau ar pajusite didelį skirtumą apsilankę kituose didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose? Manau, nelabai: panašios mados, panašūs atlikėjai, panašus žmonių kontingentas, galų gale – panašios ir siūlomos pramogos bei atrakcijos. Kita vertus, ką čia beprigalvosi, jei galima naudotis patikrintu ir visiems tinkančiu sėkmės receptu: pieva, ežeras, žinomi Lietuvos atlikėjai, (ne)labai garsūs užsienio muzikantai, bačkos alaus, triukšmingas pasisėdijimas iki paryčių palapinių miestelyje ir tiesiog pasiilgtas „čilas“. Prie viso to pridėjus truputį komercijos, truputį promogų ir kultūrinės veiklos gaunasi visai skanus festivalininko kokteilis. Remiantis šiais kriterijais, „Roko naktų“ virsmas „Galapagais“ nėra toks žymus – jam tik „amputuota“ dalis (tiesa – gana didelė) neformalumo.
.JPG)
Ir nors pirmąjį vakarą kartu su visais kračiau galvą grojant „rimtai“ atrodantiems čekams „Clawfinger“, simpatijas atidaviau „braliukams“ latviams „Instrumenti“, prisiminiau paauglystę su „AC/DC tribue.lt“ ir „Prodigy“ aukso amžių su festivalį uždarusiais britais „Hadouken!”, per daug nustebinta nelikau. Prie to, matyt, dar prisėdėjo daugelį kartų ir daug kur girdėti (bet vėlgi – tai nėra blogai) legendiniai „Bix’ai“, „Antis“ ar ne ką mažesni festivalių liūtai „G&G Sindikatas”.
Ir neapsirikite – svetingai Zaraso saloje priėmusio festivalio tikrai nepeikiu. Savaitgalis čia prabėgo labai greitai ir smagiai, o organizatoriams paspausčiau ranką už visai neblogai pavykusį darbą. Tiesiog, jei norite „kažko stipriai kitokio“, nemanau, kad rasite čia. Nors ką gali žinoti, galbūt kaimyninėse palapinėse įsikūrusiems jaunuoliams, kurie periodiškai skandavo žodį „papai” (tapusį beveik neformaliu festivalio šūkiu, puikiai derančiu su šiemet pasirinkta reklamine kūno dalių tematika), tai bus pats įsimintiniausias vasaros savaitgalis, kurį nekantriai norėsis pakartoti ir kitąmet. Ir kodėl gi ne – tą pažįstamo skonio kokteilį, kiek pagardintą roko prieskoniu, galima gerti vėl ir vėl, o egzotiškai gomurį dirginantys įvykiai, nors ir suteikia naujų potyrių, niekad negarantuoja, jog jais norėsis lepintis dar kartą.
Gal ir banalu, bet lietuviškus „Galapagus“ apibūdinčiau amerikietiška vestuvių tradicija: kažkas seno (to turbūt daugiausia), kažkas naujo (būta ir čia debutavusių grupių, ir naujų pramogų), kažkas skolinto (kaip ir visur – iš užsienio bei kitų Lietuvos festivalių). Na, o mėlynam galima „nurašyti“ čia sutiktų festivalininkų šios spalvos skiauterėms – kad ir stipriai apnykusiam, tačiau dar kiek jaučiamam festivalio neformalumui.
.JPG)
