Laikas.lt
Lana del Raustytė
Apie nevykusius bandymus turėti didžiulį kasmetinį festivalį „Be2gether“ bei apie „Positivus“ organizatorių talentą surengti didžiausią Baltijos šalyse ir skambiais vardais pasigirti galintį renginį jau rašė kolega Karolis Vyšniauskas. Geriau už jį apie šiuos dalykus tikrai nepapasakosiu, net nebandysiu, nėra tikslo ir kartotis. Tad jei įdomu profesionalūs tekstai apie praėjusį savaitgalį vykusį ir 2012 m. festivalį „Positivus“, skaitykite čia ir čia.
Pati apie šį renginį papasakosiu iš nemelomaniškos perspektyvos, tarkime, norėdama padėti apsispręsti, ką daryti tiems, kurie „Positivus“ aplankyti planuoja ne pirmi metai, bet vis nesiryžta. Tarp tų žmonių buvau ir aš. Juk tas didžiausias Baltijos šalyse festivalis visai čia pat, gėda nežinoti, kaip ten viskas atrodo, ir neturėti, ką atsakyti apie tai pasakojantiems aplinkiniams. Galiausiai grupės „Sigur Ros“ ir „The XX“ padėjo apsispręsti: „Šiemet arba niekada“. Taigi po ilgos pertraukos įkėliau sausas kojas į jokiai ryškesnei subkultūrai neskirtą festivalį. Trys dienos Latvijos pajūrio miestelyje Salacgrivoje slinko lėtai ir labai lėtai…
Jaučiausi panašiai lyg lankydama seniai matytas ir neįdomias gimines, ne tiek iš noro, kiek iš reikalo. O tas pusbrolis, kurį labiausiai norisi pamatyti, atvažiuos tik trečios dienos naktį. Taip, „The XX“ grojo sekmadienį 12 valandą nakties (naktį iš sekmadienio į pirmadienį). Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad išvykti reikėjo likus 40 minučių iki koncerto. Suprantu, per daug subjektyvu. Taigi, netgi tapdama Latvijoje labai negatyviu žmogumi, pabandysiu papasakoti pliusus, kuriuos galėsite pritaikyti ir sau, dėliodamiesi „už ir prieš“ kitų metų kelionei į „Positivus“.
Akimirkų būta ir gerų. Vardiju.
Penktadienį išvažiuojant iš Vilniaus dangus maišėsi su žeme, Panevėžyje buvo nuspręsta sustoti ir vis dėlto įsigyti kažko stipresnio, nes, nu šakės, jei lis taip visas tris dienas. Kai bėgi nuo mašinos iki „Babilono“, pagalvoji, kad pats laikas apsisukti ir važiuoti namo, nes festivalyje tai juk taip nebėgiosi. Bet! Latvija pasitiko piešdama žydrame danguje baltų debesų rodykles jūros link. Facebooke sutranzuotoje mašinoje pozityviai nusiteikę burbėjome, kad stebuklų nebūna, vis tiek lis. Pasirodo debesis sklaidyti moka ne tik tranzeriai. Nelijo. Tai kam tuos botus iš viso tiek kelio tysau. Žodžiu, vėl blogai.
Važiuodami taupėme velnio lašus ilgai eilei prie festivalio sienos. Nebuvo ir jos. Bet atstovėta eilėse prie tualetų, dušų, kebabų ir kavos. Bet čia tik pirmą dieną. Šeštadienio rytą sėdėjome ant minkštos sofutės, gėrėme „Merrild“ kapučino, skanavome „Tele2“ keksiukus, „Laima“ šokoladą užsigėrėme alumi „Calsberg“. Buvo nebaisu miksuoti, nes tualetai švarūs, kvepia, popierius kabo ir eilėje daugiausiai 2–3 žmonės. Bet čia tik tiems išrinktiesiems, kurie turi galimybę kurioje nors žiniasklaidos priemonėje išvardyti visų vaišintojų brandus. Patikėkite, tai visai nesunku.
Prie malonumų greit priprantama, tad laikas keliauti pažiūrėti, kaip išsimiegojo broliai latviai, iki paryčių palapinių miestelyje ne pačiais tobuliausiais balsais repetavę iš naujo ir iš naujo „Imagine Dragons“ repertuarą. Prasidėjęs koncertas smogė lyg valandą laiko trunkantis dežavu.
O tų dežavų būta ir daugiau. Vienas momentas buvo ypatingai geras. Nepamenu, kuriame „Mad Men“ sezone Donas Draiperis išsiruošė su savo šeimyna į iškyla. Pasėdėjo parke ant žalios vejos, paplepėjo, stojosi, elegantiškai nupurtė visas šiukšles nuo pledo ant tos pačio gražios pievos, sulankstė jį, įdėjo į pintinę ir išvažiavo. Serialo kūrėjai taikliai pavaizdavo, ką ekologija reiškė žmogui prieš maždaug 50 metų, kai rūkoma būdavo netgi gimdymo skyriuose. Pozityvūs latviai ne kartą tobulai iliustravo, kaip tai atrodo XXI amžiuje. Pirmus 10 kartų tokie performansai buvo tikras smagumėlis…
Latvių renginyje, imkime grubiai, buvo apie 20 tūkst. Pabandysiu apibūdinti, kaip atrodė pozityvūs latviai: būriais, kuriame bent viena vainikuota lana del ray, su „Tuborg“ žalia pirštine baksnojantys į viršų, frazės english please bijantys labiau nei numesti tuščią tarą kaimynui po kojomis, visą pavasario sesiją atidžiai studijavę atvyksiančių į jų šalį žvaigždžių lyricsus, tad puikiai pasiruošę. Bet svarbiausia – linksmi! Ko nepasakysi apie negatyvius lietuvius, kurie dažniausiai slankioja ar sėdi pakrūmy po du–tris, patyrusio kritiko akimis vertindami savo kaimyninę aplinką. Tačiau kartais latviai iš kaimynų virsta broliais, pasidaro artimi ir šaunūs. Pavyzdžiui, tada kai į sceną nesibaigiančia virtine pradeda lipti „Sigur Rosai“! Pusantros valandos norisi glėbesčiuotis su nuo didžiosios scenos link palapinių miestelio traukiančiais pozityviais latviais, bėgančiai nuo pavojingos muzikos, kad neužmigtų. Ir ko tie islandai tokias lėtas ir liūdnas dainas kuria? Bet negatyviems lietuviams patinka. Deja, viskas kas gera, greitai baigiasi, ir laikas grįžti į „Basanavičiaus gatvę“. Kito kelio į palapinių miestelį nėra. Pozityvi Basanavičiaus gatvė – tai tarsi festivalio Gedimino prospektas, Laisvės alėja ar, kaip rašė tinklaraštininkė Daina Dubauskaitė, Akropolis. Nors žinojau, kad tokia bus, ir tam rengiausi, vis tiek kultūrinio šoko neišvengta. Ypatingai sunku per ją buvo brautis po islandų pasirodymo, ir kuo toliau, tuo labiau visi tie kišami brandai, žybsinčios lunaparko švieselės erzino (jei nebūtų tiek rėmėjų, nebūtų ir garsių užsienio atlikėjų. Viskas suprantama, bet, kai esi ten, neguodžia). Nepasisekė, vos tik gimus negatyviu lietuviu.
O dabar rimtai. Ši negatyvi išpažintis didžiąją dalį žmonių, tikiu, įkvėps pradėti ruoštis kitų metų festivaliui. Dėl to tik ramiau, nes tikrai norėsis perskaityti, kad kitąmet bus dar geresnių grupių, dar daugiau mūsų šalies muzikantų lips ant scenos, ir dar daugiau žmonių iš Baltijos šalių ir jos apylinkių juos išgirs. Jei nesikeis taisyklės, pasiimkite su savimi kuo daugiau maisto ir alkoholio, nes įsinešimas į palapinių miestelį visiškai neribojamas. Festivalio teritorijoje galėsite įsigyti alaus plastmasinėje taroje, pavalgyti „Food Court“, viską, kas liks, mesti tiesiog čia ant žemės, klausant savo mėgstamos grupės dainuoti drauge su minia, išbandyti naujus kroksus, pasimatuoti raybanus, fotografuotis įvairiaspalviuose stenduose, o kitą dieną ten pat ieškoti savo nuotraukų, pasakius „Garnier“ facebooke paskelbtą slaptažodį gauti akių tušą dovanų, beieškant naujų draugų „Jager“ stende pramokti rusiškai, nusiimti latų greta esančiame „Nordea“ bankomate ir taip toliau, ir taip toliau.
Kitąmet pramogos bus kitokios ir jų tikrai tikrai bus daugiau. O jei pavargsite nuo minios, bandos ir nevaisingų muzikinių ieškojimų, galėsi atsisėsti kur nors tarp pušų, nusipirkti arbatos su pienu iš lietuviško coffeeino ir varyti ant visko, koks čia šūdas, ir kaip gerai, kad bent jau į daržinę panašioje mažytėje, bet jaukioje scenoje „I love you“ galima išgirsti nerealių tautiečių. Ko daugiau negatyviam lietuviui gali reikėti?
PS Suprantu, kad tu ar tavo draugai ten buvo. Ir tikrai nesate negatyvūs lietuviai. Tad dar prieš atsiprašydama išbraukiu jus iš šio juodo sąrašo.