Laikas.lt
Tekstas ir nuotr. Pijaus Balkaičio
Sakoma, kad tolstant nuo Lietuvos, vis stipriau patiriami karmos išgyvenimai. Žinau tik tai, kad kuo toliau nuo gimtojo krašto – tuo paprasčiau vaduotis iš rutinos. Ir tikrai – tankėjant miestams ir matant vis daugiau žmonių gatvėse, gyvenimas įgauna visai kitą skonį ir paruošia tave naujai patirčiai.
Kasmet Prancūzijos pietryčiuose, kalnų apsuptame Annecy mieste, birželio 10–15 dienomis vykstantis animacijos festivalis visiems jos mylėtojams yra tarsi didelis stebuklas. Į jį su didžiuliu gaivalu atvyksta virš septynių tūkstančių dalyvių, pasirengusių verstis per galvas, kad tik gautų geresnį interviu, rastų įtakingesnių žmonių, užmegztų naujų pažinčių, prisikviestų į savo universitetus daugiau studentų, susiieškotų prodiuserių dar nebaigtiems savo filmams ar tiesiog pareklamuotų pasauliui jau užbaigtus animacinius kūrinius.
Vienaip ar kitaip, tai yra animacijos perkrauta savaitė, kuomet dienomis kino teatrai šurmuliuoja nuo Annecy apdovanojimų siekiančių išankstinių filmų premjerų (Pixarų „Monstrų Akademija“ ar Dream Worksų „Bjaurusis AŠ2“), vakarais užsibaigiančių didžiausių kompanijų vakarėliais prie mėlynai švaraus ežero kranto, kuriame valgomi tradiciniai amerikiečių patiekalai – kepsniai ir dešrainiai.
Annecy festivalį ir Kanų pagrindinis panašumas – pelningi sandoriai, o skirtumas – Kanų festivalyje vargiai gali pasisekti naktinėje lauko kino peržiūroje ant žolės susipažinti su keliasdešimt milijonų dolerių uždirbusio filmo „Underdog“ režisieriumi (liet. „Netikšunis“, 2007). Kita vertus, jokiu būdu nerekomenduoju žiūrėti šios juostos.
Tačiau dauguma sandorių šiame festivalyje yra sudarinėjami ne ant žolės. Tam yra skirta atskira teritorija – MIFA (pranc. marché international du film d’animation / liet. tarptauninė animacinių filmų rinka), įkurta baltose palapinėse, šalia penkių žvaigždučių viešbučio „Imperial Hotel“.
Prižiūrimos griežtų kostiumuotų apsaugininkų palapinės priglaudžia animaciją kuriančias šalis ir jų studijas atspindinčius stendus, kuriuose, siekiant pritraukti daugiau dėmesio, gausiai pilstomas šampanas, vynas arba, kaip buvo lenkų stende, – degtinė. Po tokių gėrimų natūraliai viskas darosi įdomu ir keista. Gaila tik, kad lietuvių stendo festivalio žemėlapyje nekam nepavyko rasti.
Šiame renginyje svarbus ir malonus buvo dėmesys trumpametražių filmų kūrėjams: kiekvieną rytą prie kavos ir bandelių garsiai aptarti iš vakaro rodyti filmai. Ir net jei filmas buvo itin mažo biudžeto, tačiau išskirtinai vykęs, jis gaus tokį publikos palaikymą, kad rodysis, tuoj nuvažiuos kavinės stogas. Panašiai buvo, kuomet savo filmą pristatinėjo laisvas amerikiečių animatorius-režisierius Billas Plymptonas, prasitaręs, jog dialogus įrašinėjo su iPhone’u, o garso takelį įkalbėjo sukurti savo bičiulį – mainais į mediatorių. Nepaisant namų sąlygų, audio kokybė buvo stebėtinai gera. Filmas vadinasi „Girtesnis už bjaurybę“ (angl. „Drunker Than a Skunk“).
Svarbiausius festivalio apdovanojimus – Kristalus – gauna kelių kategorijų filmai: tai televizijai skirti bei reklaminiai, trumpametražiai, studentų baigiamieji, ir didžiausią įtaką animacijos pasauliui darantys pilnametražiai filmai. Pastarojoje kategorijoje Kristalą netikėtai laimėjo autorinis brazilų režisieriaus Luizo Bolognesi filmas „Rio 2096 – Meilės ir Neapykantos istorija“ (Uma História de Amor e Fúria), pasakojantis apie dviejų žmonių meilę, besitęsiančia 600 metų ir pasiekiančią kulminacinius taškus įvairiais Brazilijos politinio gyvenimo momentais.
Iš savaitės animacijos pasaulyje susidarė liūdnas įspūdis, jog animatoriai aukoja kokybę ir kiekybę dirbant grupėse vardan individualių idėjų įgyvendinimo kuriant trumpus, savarankiškus, vieno žmogaus filmukus, kurie dažniausiai yra arba gerai nupiešti, arba turi gerą idėją. Tačiau retai kuomet vieno žmogaus animacijos studija sugeba suderinti šiuos du kriterijus.
Ir nors Disnėjus jau nebekuria tradicinės 2D animacijos, o paprasti žmonės vis dažniau nuo popieriaus lapų pereina bent jau prie monitorinių planšečių, Annecy išlieka animacijos tvirtovė, kur svarbiausia yra ne tai, kaip tu darai tai, ką darai, bet kaip gerai sugebi įtikinti žiūrovą savo emocijos tikrumu.
Turbūt viso festivalio epilogas būtų – daryk viską, ko tau reikia, leidžia tau ar ne; eik visur kur nori, praleidžia tave ar ne. Vis tiek nieko neprarasi, nes jei ką ir atims, vėliau tą patį atgausi su kaupu.