Iliustratorė Adelė Londone suprato, kad nėra tokia keista (interviu, foto)

Laikas.lt
Dovilė Raustytė

Kino režisierius Vytautas Tinteris, pristatydamas „Seksualumo dekalogą“, į elektroninį redakcijos paštą atsiuntė informaciją apie projektą drauge su keistai maloniai veikiančia iliustracija. Vėliau teko išsiaiškinti, kad jos autorė – Adelė Sasnauskaitė. 

Sakyti, kad nebūtume parodę dėmesio V. Tinterio būsimam filmui, jei laiškas nebūtų turėjęs šio prisegtuko, neteisinga. Bet efektas, žinoma, buvo stipresnis. Tokia, juk ir yra vizualiojo meno funkcija, o šis atvejis, tai tik įrodo. 

Nuėjome į „Seksualumo dekalogo“ pristatymą, o po to susisiekėme ir su įtaigius koliažus lipdančia Adele.

Mergina studijuoja vizualines medijas, Londono menų universitete. Tad įdomu pasikalbėti buvo ne tik apie meną, bet ir apie studijas užsienyje, laisvę ir Lietuvoje likusius klasiokus...

Ką veikei prieš studijas Londone? Mokeisi vidurinėje, po pamokų eidavai į Dailės mokyklą ir nerasdavai bendros kalbos su bendraamžiais?

Na, gyvenimas buvo gan paprastas, tad visada jaučiau nuobodulį. Dailės mokykla, žinoma, buvo kitokia terpė – ypač mano mažame gimtajame mieste, kur praeivius gali šokiruoti ir oranžiniais plaukais. Su bendraamžiais kartais rasdavau bendrą kalbą, nors turbūt visada būdavo abipusis supratimas, kad aš šiek tiek keista. O ir šiaip jaučiausi įstrigusi kažkur ne čia ir ne laiku.

Kodėl Londonas? Lietuvoje niekur neįstojai ar net nebandei?

Čia jau ilga istorija, tikrai neplanavau gyventi Londone ir ten niekad net nesiunčiau paraiškos stoti! Paprastai, kol tu kuri planus, gyvenime viskas susidėlioja savaime. Taip buvo ir šį kartą. Stojau į Edinburgą, bet nesėkmingai, tada – į Vilniaus dailės akademiją. Mečiau mokslus po trijų mėnesių ir grįžau namo. Buvo labai ilgi visiško pasimetimo metai, bet dirbau, susitaupiau pinigų ir išvažiavau į Edinburgą. Pradėjau studijuoti Velso sostinėje Kardife: studijos tikrai buvo įdomios, tik miestas nelabai skyrėsi nuo Panevėžio ir nenuteikė labai optimistiškai. Po dviejų mėnesius nuvažiavau į Londoną, nuėjau į menų universitetą, paklausiau budinčiosios, kaip atrodo iliustracijos dėstytojas, ji pasakė, kad tai aukštas praplikęs vyras, ir tik užlipus laiptais vieną tokį sutikau einantį pietauti, pasirodo, tas, kurio ir ieškojau. Papasakojau jam, kad Kardife labai nuobodu. Visą laiką maniau, kad Londonas per daug sausakimšas, bet po to suvokiau, kad visi įdomūs dalykai vyksta būtent čia. Pasakiau tam dėstytojui, kad norėčiau čia pradėti mokytis po Kalėdų. Drebančiomis rankomis parodžiau savo darbus, jam patiko ir po dviejų mėnesių jau studijavau University of Arts London, College of Communication, Illustration & Visual Communication.

Ar pajutai skirtumą tarp Kardifo ir Londono universitetų?

Didžiojoje Britanijoje yra labai daug menų universitetų ir įstojimo į juos galimybės tikrai skirtingos. Daug ką reiškia vardas. Tai erzina. Pavyzdžiui, Kardife kursas tikrai buvo labai įdomus: dėstytojai domisi tavimi ir kiek tik gali, padeda tau tobulėti. Tačiau šis universitetas neturi labai gero vardo ir jį baigus tikrai niekam įspūdžio nepadarysi. Londono menų universitetas turi daug koledžų ir gerą reputaciją, tačiau čia niekas aplink studentus nešokinėja, nes jų labai daug. Daug reikia dirbti savarankiškai. Galimybės yra duotos – viską reikia susirasti pačiam, o jei nesiimsi iniciatyvos ir nerodai didelio noro, tai gali baigti universitetą taip visiškai nieko ir neišmokęs.

Keletą mėnesių studijavai Vilniaus dailės akademijoje, tad gali palyginti studijas Lietuvoje ir užsienyje. Kokie būtų esminiai skirtumai? Ar tikrai kitų šalių universitetuose studentai turi daugiau laisvių?

Menų studijos Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje tikrai labai skiriasi. Daug kas priklauso nuo pačio žmogaus: ko jis nori iš studijų. Mūsų šalies aukštojo mokslo įstaigų studentai turi daug pašalinių dalykų, kurie, rodos, nėra susiję pasirinkta specialybe, bet tai yra gerai. Jie taip pat mokomi daugybės techninių dalykų, pavyzdžiui: piešimo, tapybos, kompozicijos ir pan. Jungtinėje Karalystėje studijuojant menus, turi tik savo discipliną ir vieną teorijos paskaitą per savaitę, per kurią lyg tarp kitko paminimi tave inspiruoti turintys dalykai. Atsiskaitant teoriją pats turi pasirinkti, į ką nori gilintis – tai gali būti bet kas, kas tave domina. Taip, čia yra labai daug laisvės.

Aš studijuoju iliustraciją, bet dar nė sykio nepiešiau tradicinių knygos iliustracijų. Dėstytojai mano požiūrį apie specialybę visiškai pakeitė, nes čia iliustracija yra viskas, kas komunikuoja su auditorija – tai gali būti instaliacija, piešinys, filmas ar performansas. Todėl man iš pradžių buvo labai keista ir gan sudėtinga, galvojau: „O tai kur piešimo pamokos, niekas manęs nemokys piešti? Kodėl dėstytojai man nepadeda, nepasako aiškiai, ką daryti, ko imtis?“ Laikui bėgant suvokiau, jog jie mus ruošia tam, kas bus baigus studijas – būsime visiškai vieni labai didelėje industrijoje, kur niekas tavęs neieško, o reikia pačiam visur prašytis. Dar vienas dalykas, prie ko sunku priprasti yra tai, jog dėstytojams už galutį produktą yra įdomesnis jo procesas, jie nori matyti, kaip priėjai prie savo idėjos, kaip eksperimentavai, kokius kitus darbo metodus bandei. Viską reikia dokumentuoti, filmuoti, fotografuoti ir taip toliau. Kartais tai labai nervina. Aš dažniausiai sukčiauju – iš karto sugalvoju, ką noriu daryti, o pabaigus pradedu daryti kažką, kas parodytų tą procesą – niekaip nepriprantu.

Ačiū, už išsamų atsakymą. Sakyk, kuo dabar tavo gyvenimas skiriasi, tarkime, nuo Lietuvoje studijuojančių buvusių klasės draugų?

Na, turbūt skiriasi kaip diena ir naktis, vien tik dėl pačio Londono. Gyvenu rytuose, kur šiuo metu vyksta įdomiausi undergroundiniai dalykai – tiek mene, tiek muzikoje. Tikrai juokinga, bet čia kas antras jaunas žmogus save laiko menininku: dirba kavinėje, o vakare persirengia transvestitu ir eina į keisčiausius vakarėlius. Tie jų menai turbūt čia ir baigiasi. Tačiau Londone pilna negirdėtų, nežinomų vietų, kur randi labai neįprastą atmosferą, pačius įdomiausius žmones. Labai įkvepia, kai tiesiog grupė bendraminčių gali pusiau namų sąlygomis daryti kažką įdomaus ir pritraukti žmonių iš visų šalies kampelių. Tarkime, mano studijos kaimynai savaitgaliais atidaro savo lofto duris ir daro visiems atvirus kabareto ir akrobatikos vakarus. Ar grupė draugų, okupavę apleistą pastatą, surengia dviejų savaičių nemokamą mokyklą.

Skamba tikrai nerealiai. O kokį darbą pati svajotumei dirbti? O gal jau dirbi?

Nenorėčiau, kad tai, ką darau, taptų visišku darbu nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, bet turbūt taip visi jauni svajoja, o įvyksta taip, kaip visiems. Norėčiau bendradarbiauti su kitais kūrybiškais žmonėmis, bet ir turėti savo asmeninių projektų. Labai bijau komercinių dalykų, bet suprantu, kad jie padeda apmokėti sąskaitas.

Koliažas tavo, kaip menininkės, savirealizacijos priemonė? Jei toks žanras neegzistuotų, kaip tada save išreikštum?

Koliažas atėjo visai neseniai, nes visai nebeturiu laiko išsiimti dažų, nusipirkti popieriaus. Vakare grįžus namo po studijų/darbo nebeturiu jėgų tapyti ar piešti, kaip darydavau seniau. O ir emocijų dažniausiai turiu daug ir noriu jas greitai išreikšti – taip ir atsirado koliažas. Pradėjau nuomotis nedidelę studiją su drauge, tai tikiuosi, vėl imsiu tapyti.

Kokią žinią neša tavo kuriamos iliustracijos? O gal jos skirtos tik grožėtis?

Viskas yra iš pasąmonės, asmeninių patirčių, daug pykčio (kažkodėl), nuobodulio ir nostalgijos. Dauguma darbų yra apie seksualumą ir tai, jog nebežinau, kas tai yra, stereotipus ir tai, kas dedasi galvoje, kai būname vieni. Man įdomu, kai žmonės vienatvėje mąsto ir daro įvairius dalykus vienaip, o kai būna apsupti kitų, staiga ima apsimetinėti, jog niekada to nedarė, taip negalvoja – įdomu, kaip veikia stereotipai.

Kaip apibūdintum savo kūrinių nuotaiką, stilistiką?

Na, naudoju nuotraukas iš 6 ir 7 dešimtmečių archyvų, tai turbūt sukuria nostalgiją. Dažniausiai koliažai iš tolo atrodo gražūs ir jaukūs, tačiau jie toli gražu nėra apie malonius dalykus.

Leninas, Jėzus Kristus – jau gavo vaidmenis tavo darbuose? Yra toks žmogus, kurio nuotraukos niekada nenaudotum kurdama?

Niekada nesakau niekada !

Kaip manai, kodėl žmonėms įdomūs tavo darbai? Ir kodėl nustebai, kai parašiau dėl interviu?

Visada kažką kūriau, nuo mažų dienų, bet man labai sunku darbus rodyti, apie juos kalbėti. Internetas man tobula terpė, kur darbus įkeli ir jei kažkas pastebės, bus gerai, jei ne, tai ir nepergyvensi per daug. Dėl to ir keista, kai gaunu kokį laišką iš visiškai nepažįstamų žmonių, jog kažkas tiesiog susiranda, pamato, domisi.

Jaučiasi, kad Londone atradai savo vietą, gal net save. Kas dar tave įkvepia kurti, gyventi?..

Man pasisekė, nes čia atvažiavusi atsidūriau įdomių aktyvių žmonių apsuptyje, gaila, kad laisvalaikio po studijų ir darbo ne tiek daug ir lieka. Žinoma, Londonas labai įkvepia ir čia jaučiuosi tikrai lyg būčiau savo namuose. Teko pagyventi keisčiausiose vietose, menininkų loftuose, apleistuose užskvotintuose namuose, bažnyčios priestatuose. Čia visada gali sutikti keisčiausių asmenybių, gyvenančių savuose pasauliuose ir tada supranti, ai, tikrai aš nesu tokia keista. 

adelė sasnauskaitė, iliustracija, koliažas, londono menų universitetas, menas, University of Arts London

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai