Dovilė Raustytė
Jaunos mūsų šalies režisierės Jūratės Samulionytės filmas „Nerutina“ 2008 m. „Sidabrinėse gervėse“ buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu filmu. Po dvejų metų dokumentinė juosta „Šanxai Banzai“ tapo geriausia „Scanoramos“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Dar po metų, 2011-aisiais, pasirodė taip pat trumpo metro filmas „Laikinai“, apkeliavęs daugybę įvairių šalių festivalių ir teigiamai įvertintas kritikų.
Bet grįžkime truputį atgal – į 2010-uosius metus, kada buvo pristatytas minėtas J. Samulionytės filmas apie Vilniuje esantį Šnipiškių mikrorajoną „Šanxai Banzai“. Unikalus jis vien jau tuo, kad čia tarp vis kylančių dangoraižių glaudžiasi varganos, dažnai avarinės būklės lūšnelės su savo gyvenamos vietos nė už ką apleisti nesutinkančiais gyventojais.
Jauna režisierė ir jos kamera Šanchajumi vadinamoje Vilniaus dalyje atsidūrė ne tam, kad kino teatrai plūstų ašaromis, J. Samulionytė į sunkias socialines problemas žvelgia pro ironijos šydą: juokindama, stebindama, šokiruodama ir, žinoma, versdama globaliai susimąstyti, tačiau tik po daugelio kitų juostos iššauktų išgyvenimų.
Ne paslaptis, Šnipiškėse klesti alkoholizmas, nusikalstamumas (ne tik tarp pilnamečių), kaip užkimusiu balsu sako viena iš filmo herojų, kontrabandinių cigarečių čia galima nusipirkti „ant kiekvieno kampo“. Tačiau jos gyventojams Šanchajus ne žmonijos ydų kloaka, o namai, kuriuose jie jaučiasi saugūs ir savi.
Žiūrint filmą, akivaizdus filmavimo komandos ir Šnipiškių gyventojų ryšys. Už kai kurias vietas režisierei tikrai norisi paspausti ranką, o stipriausiai už surastus personažus ir jų skleidžiamą nuotaiką. Tikėtina, filmuojant girtus žmones, išvysti ir išgirsti galima begalę dalykų, tad gebėjimas atsirinkti ir išlaikyti vientisumą sukuria dar didesnę šio dokumentinio filmo vertę.
Miestas kaime – taip dar vadinamos Šnipiškės. Tą paradoksą režisierė sustiprina leisdama žiūrovui stebėti būrį pašaliečių, užsiiminėjančių kinų kovos menu, už kurių nugarų atsiveria dangoraižių ir medinių stogų panorama…
Mielai pažiūrėčiau ir pilno metro filmą apie Jūratės Samulionytės Šanchajų Vilniuje.