AVaspo „Kraujuojantis Okeanas“. Gyvatė neriasi trečią kartą (albumo recenzija)

Laikas.lt
Gabrielė Šadzevičiūtė

Dar ne taip seniai tirpstančio sniego upeliais nukraujavo kovas, kai „AVaspo“ į pasaulį išleido trečiąjį savo albumą. „Kraujuojantį okeaną“ galėtume simboliškai laikyti pirmojo grupės albumo „Nėra okeano“ reinkarnacija, tačiau tik iš dalies – dėl pavadinimo ir, be abejo, Gabrielės Labanauskaitės poezijoje nuolat ataidinčių žmogaus egzistencija susirūpinusių idėjų, sumišusių su instinktyvia pasaulėvoka. O jei grįžtelėjus dar ir prie antrojo grupės įrašo „Niagara“, mums atsivers stebinančio platumo muzikinių formų spektras, kuris yra itin svarbus aspektas vertinant bet kurio muzikos kolektyvo kūrybą. Niekas nesiginčys, kad „AVaspo“ šis bruožas įgimtas, dominuojantis ir esminis.

„AVaspo“ debiutavo 2009-aisiais albumu „Nėra okeano“. Čia pastebima gana ryški tamsoko triphopo maniera atlikta instrumentuotė, kartais paįvairinta noise efektais arba (pavyzdžiui, kūrinyje „Atvirukas į Aliaską“) persimetanti į avangardinę poezijos, elektronikos ir groteskiškų klavišinių sintezę. Antrasis kolektyvo leidinys „Niagara“ jau nuo pirmųjų albumo dainų sužimba kaip ką tik iš senos odos išsinėrusi gyvatė – gaiviai skamba elektrinė gitara, sintezatorių dialogai kuria space-rock atmosferą, o vokalas paliekamas beveik nemodifikuotas, išvien su natūralesnėmis instrumentų partijomis. „Niagara“ šią akimirką ypač išsiskiria iš grupės diskografijos, nes naujausias „AVaspo“ produktas „Kraujuojantis okeanas“ vėl gręžiasi į šaltesnes, minimalistines elektronikos formas, susišaukiančias su poliarine Dovilės Puzinaitės albumo viršelio iliustracija.

Pradedant nuo „Kraujuojančio okeano“ koncepcijos, „AVaspo“ tekstų kūrėja ir atlikėja G. Labanauskaitė spaudoje yra minėjusi, jog gamta bei jos stichijos yra stimulas kūrybai ir viena svarbesnių temų tiek bendrai visoje atlikėjos muzikinėje saviraiškoje, tiek konkrečiai naujajame albume. Pirmoji albumo daina „Jei eini atbulom“: industrinėse miesto džiunglėse (šį įvaizdį puikiai sustiprina tribal‘iniai elektronikos motyvai) vakare gęstantys langai tampa liūdnų akių metafora, o ėjimas atbulomis (neteisingas ėjimas atgal, galbūt iškreiptas žmogaus santykis su gamta) veda tik į šiaurę, kur poliarinės meškos lyg šiurpiame surrealistiniame paveiksle žiūri TV laidas. Panašią žinutę siunčia ir „Bizonai“ – kol palei langus bėgioja šimtai bizonų, vėliau ir žirafos bei dinozaurai, kurių garsas siekia kilometrus, žmogus it apsvaigęs geria arbatą savo svetainėje, pagarsina radiją , o „tai, kas svarbu – nesigirdi“. Čia moderni žmogaus buitis kertasi su trapia gamta, yra sunkiai suderinama su natūralia jo prigimtimi. Gamta yra neįtikėtina ir įspūdinga pati iš savęs, bet šiuolaikinį individą vis dar per daug svaigina technologijos bei išradimai, kurie pučia jo ego ir skatina jaustis planetos valdovu, nors prieš stichiją žmogus – bejėgis. „Sielos turizme“ skamba mintis, jog mes po pasaulį keliaujame ne lėktuvais ar traukiniais, o mintimis ir vidine energija. Ko gero, būtent tokio žmogaus santykio su gamta bei pasauliu ir trūksta – neapsiriboti ekologija kaip taisyklių rinkiniu, o empatiškai išgyventi natūraliąją aplinką.

„AVaspo“ kolektyvas su kiekvienu albumu vis keitėsi – vieni nariai išėjo, kiti atėjo. Ko gero, priklauso šiai gyvatei nuolatos keisti odą. Turbūt daugelis, įdėmiai klausęs naująjį „AVaspo“ albumą ar lankęsis viename kitame pastarųjų metų grupės koncerte, sutiks, kad ypač sustiprėjo ir daug įtaigiau naujuose kūriniuose skamba prieš metus prie grupės prisijungusio Gedimino Žygaus (dar žinomo kaip Jacques Gaspard Biberkopf) kuriamas elektronikos pluoštas. Jei prie pirmojo albumo ritminės sąrangos ir efektų skambesio kritika švelniai klijavo triphopo etiketę, tai „Kraujuojančiame okeane“ šios muzikinės struktūros varijuoja nuo ambiento ošimų („Į niekur“, „Kraujuojantis okeanas“, „Peiliu“) iki pulsuojančių chillwave loopų ir net gi šiurpiai tamsių witch house sintezatorių („Sielos turizmas“, „Bizonai“).

Vienas grupes ar atlikėjus vertiname pagal tam tikrą progresą ar regresą, kitas – pagal nuotaikas ir idėjas, kaupiamas naujuose įrašuose. „AVaspo“ unikalūs tuo, kad jiems sunkiai surasi net vertinimo kriterijų: techniškai, muzikos atlikimo prasme, šis kolektyvas buvo labai stiprus nuo pat pradžių iki dabar; nuotaiką (idėjas) čia atitinka G. Labanauskaitės poezija ir pasaulėžiūra, kuri, kaip minėjau pradžioje, visados buvo daugiau mažiau stabili, ištikima toms pačioms vertybėms. Tad koks kriterijus belieka vertinant šį kolektyvą? Netikėtumas, eksperimentas, žaidimas? Ko gero. Juk „gyvatės įkandimas – nenuspėjamas“, kaip teigia patys „AVaspo“.

Albumo recenzija, AVaspo, kraujuojantis okeanas, lietuviska muzika

Naujausi komentarai
aha
2013-04-24, 17:34
jega ačiū
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai