Laikas.lt
DainaDubauskaitė
Viliaus Funkodelik ir Donato Vataito nuotr.
Koks klubas be stiklinių, bokalų ir taurių? Kokia naktis be barmenų? O kokie gi tie žmonės, aukojantys laiką, nors galėtų linksmintis ar ilsėtis tam, kad gerai (tik iš pradžių) jaustųsi kiti?
Kaip ir bet kurios profesijos atstovų, manau, barmenų yra pačių įvairiausių. Dirbančių iš reikalo ar pašaukimo, dėl pinigų ar malonumo. Juolab kad barų net ir mažame Vilniuje yra pačių įvairiausių – nuo ištaigingų kokteilių iki „hard level“. Kai kuriuose darbuotojai keičiasi greičiau nei „akcinių“ gėrimų mados, o kitur ir po pusmečio grįžęs būsi pasitiktas su šypsena ir gal net paruošta taure su mėgstamu turiniu. O išlydėtas, jei jau pats nesugebėsi, be skandalų, bet tvirta ranka.
Ne paslaptis, kad pati po naktinį Vilnių dažnai pasivaikštau, tad ir barmenų pažįstu ne vieną. Pašnekovus rinkausi beveik aklai, nes jų galėjo būti daug. Vienas – kolega, kita – tikra baro puošmena, trečias – dažniau šiaip mieste nei darbo vietoje sutinkamas, bet maloniai šnekus.
Straipsnį rašyti pradedu antradienio popietę. Antradienis – „Moters Marse“ laikas. Nuo rugsėjo vieną vakarą per savaitę leidžiu įvairioms vilnietiškoms taisyklėms nepaklusniame bare „Marsas“. Šiandien – viena paskutinių mano pamainų, mat artėjant vasarai darbų lavina nebeleidžia tokios prabangos.
Atrodytų, kas čia tokio? Kodėl prabanga? Čia vertėtų priminti, kad įprastai šviesiu paros metu rašau įvairius teksus ir sprendžiu komunikacijos klausimus. Aš, kompiuteris, telefonas ir vis tie patys įnoringi kolegos bei užsakovai. Vargina. Net labai.
Ir būtent todėl kelios valandos per savaitę kitoje baro pusėje skamba puikiai. Iš tikrųjų. Netikėtų emocijų įsikrauni, su nepažįstamaisiais pabendrauji lyg su giminėmis, naujų reikalingų kontaktų susirandi ir dar vienas kitas litas į kišenę, vis ne iš kišenės. Lyg kokiame seriale, kurio scenarijų rašo, neslėpkime, alkoholis ir laikrodis, rodantis vis vėlesnę valandą.
Taip, pirmą mėnesį ar net daugiau dirbdavau tokiu grafiku – nuo aštuntos iki paskutinio kliento. Gal nepatikėsite, bet antradieniais tas paskutinis gali užgriūti ir ketvirtą ryto. Atrodo, penkta buvo rekordas. Kai kitą dieną gali parpti iki vakaro, viskas gerai, bet kai devintą pradeda plūsti laiškai ir žinutės, trys miego valandos neatrodo taip prabangiai.
Tai nėra trys miego valandos po vakarėlio, kuris tiesiog smagiai užsitęsė. Tai poilsis po fizinio darbo, trukusio kokias aštuonias valandas. Fizinis, nes stovimas, o proto irgi neišjungsi, nes reikia skaičiuoti mintinai bei prisiminti, kam bulvyčių, o kam jau nebepilti. Rytais po „Marso“ naktinės džiūdavau it dykuma, ir tai nesuvartojusi nė lašo alkoholio. Skaudėdavo viską ir kartu nieko. Negalėdavau susikaupti. Todėl po kurio laiko persikėliau į darbą iki vidurnakčio. Taip daug paprasčiau – nereikia laukti, kol paskutiniajam bus paskutinioji, tiesiog pamojuoji už baro liekančiam bendradarbiui ir šauni miegoti. Nes tik miego ir norisi, planuok neplanavęs dar namuose paskaityti ar parašyti.
Nuotykiai atperka daug, net tą dykumą. Ne kasdien juk sutiksi Vytautą Landsbergį, buvusius bendramokslius, ką tik atžalų sulaukusius tėvus, skrudžus (arba atvirkščiai, – šis atvejis dažnesnis) užsieniečius, pasninko besilaikančius katalikus, „Marsą“ su „Maksu“ painiojančius svaiguolius, LSD ir alaus miksuotojus, juodąją savo pusę demonstruojančius žurnalų žvėris, agresyvias iki išmetimo moteris ar nežinančius, kaip į Fabijoniškes reikės grįžti, senukus. Tai reiškia, kad ne kasdien sutiksi realiame gyvenime, o bare visi, nepataikantys į apibrėžimą „paprastas“, yra kasdienybė. Tiesa, tokių „kasdieniškų“ įvykių, kai tenka siūti antakį (ne man), nes neįpylus atskriejo stiklinė, arba apsaugos išvesdintas vyriškis ateina grasinti, galėtų ir nebūti. Bet tai retenybė.
Žinokite, žmonės geria. Ir geria jie daug. Kaip labai tiksliai internete pastebėjo vienas smagus didžėjus Weedska, tai ne pats alkoholis bjaurina asmenybes. Jis tik išlaisvina kiekvieno (tarkim) viduje slypinčią agresiją, romantiką, melancholiją ar dar ką nors.
Geria ir vyrai, ir moterys vienodai. Ir, kaip jau galima buvo suprasti, visai nesvarbu, ar kitą dieną reikia dirbti, ar ne. Geria iki penktos ryto, nors atėję devintą vakaro dievagojasi „porą alaus, nes devintą mytas“. Geria tokiais kiekiais, kokių nedrįsčiau įsivaizduoti savo kūne. Geria viską. Alų – ypač, bet jei jau užsibūna iki ryto, maino jį į mažesnio tūrio ir didesnio poveikio vienetus.
Per pusmetį, tai yra kokius dvidešimt kelis darbo vakarus, prie tų apimčių aš neįpratau. Tačiau šio straipsnio proga kalbinti „kolegos“ (kabutėse, nes iš manęs barmenė – tik kabutėse) nebesistebi jau seniai. Žinoma, jei tą patį matai kas vakarą, ir kariamas nebesiskųsi.
KRISAS
Kristijonas, „Marse“ ir už jo ribų dažniau šaukiamas Krisu, buvo pirmasis mano mokytojas už baro. Kadangi iš už kitos prekystalio pusės buvau sutikusi jį, hm, ne vieną kartą, mintyse turėjau viziją, kad Krisas – tikras profesijos vilkas. Viską daro užtikrintai ir neskubėdamas, be to, niekada „nepameta nervų“. O pasirodo!
Pasirodo, kad „Marsas“ – vos antrasis mano pašnekovo baras. Grįžęs iš užsienio ir laukdamas, kol Trakų gatvėje bus ką veikti, Krisas barmenavo labai netolygios reputacijos knaipėje Vingrių gatvėje, vadinamoje „psichbariu“. Daug apie šį trumpą karjeros etapą nepasakojo, bet, pavyzdžiui, alkoholio vartojimo ten niekas nekontroliuodavo, tad barmenams kartais tekdavo eiti nusnausti, o vietoj jų padirbėdavo… klientai. Gal ir nereikėtų vartoti būtojo dažninio, bet turbūt retas „Laikas.lt“ skaitytojas ten eina, tad palikime čia klaustuką.
Tačiau „Marse“ Krisas jaučiasi kaip namie, nors anksčiau gyvenime dirbo bet kuo, tik ne už baro. Kitame bare dirbti net ir nenorėtų – darbdavys šimtą metų pažįstamas, o ir su etatiniais lankytojais susitvarkyti lengva, ir aišku, kam kada ko nebepilti. Tiesa, 2011-ųjų rugsėjį barui vos atvėrus duris Krisui be laisvų dienų teko paplušėti mėnesį, ir tai jau buvo labai pavojinga sveikatai.
„Kai nedirbu, pats stengiuosi niekur neiti“, – atvirauja „Marso“ veidas, kurio lankytojai reikalauja net pagaliau išpuolus laisvadieniui. Sakosi gyvenantis Lazdynuose ir besidžiaugiantis, kad ten pramogų ne tiek ir daug. Be to, barmeno darbo grafikas socialiai izoliuoja – nors seni draugai ir nepamiršta, kviečia penktadienį kartu išeiti, o Krisui tuomet – pats darbymetis. Savo ruožtu pavadinęs į miestą pirmadienį sulaukia nuostabos. Ir pripažįsta, kad jei gyventų su moterimi, ši turbūt už tokį darbo ritmą būtų seniai iš namų išspyrusi.
Kas nepatinka? Tik kai bet kas lenda už baro ir trukdo dirbti. Dar konvejeriu užsakinėjami mėsainiai gali apsunkinti sklandų barmeno darbą. O šiaip skųstis Krisui nėra kuo. Juk net šachmatų partiją su klientais gali sumesti pamainos metu, o uždaryti barą tada, kai visiems jau paskutinioji, tik jie patys to nesuvokia, jis moka tiesiog idealiai. Niekada nebuvai išvarytas iš „Marso“? Vadinasi, niekada ten ir nebuvai.
MONIKA
Monika! Monika yra smagioji „Piano Man“ princesė, dievinanti vienaragius ir savo darbą. Pradėjo prieš.JPG)
penkerius ar šešerius metus todėl, kad reikėjo pinigų ir baras pasirodė lengviausia bei greičiausia vieta užsidirbti. Tiesa, iš pradžių „Chaplin“ kavinėje dirbo padavėja, sekėsi labai gerai – vakarėliai, naujos pažintys ir draugai. Tuomet, jau stovėdama už baro, Klaipėdos gatvėje su bendraminčiais pradėjo „Gringo“, vėliau persikėlusio į Vilniaus gatvę, istoriją („Piano Man“, ne paslaptis, yra „Gringo“ šeimos narys). Artimiausiu metu Monika profesijos keisti neplanuoja – viskas yra puiku ir geriausia dar priešakyje.
Ar dirbant naktinį darbą draugai yra tie, kurie dirba kartu ar gretimuose baruose? Tikrai taip. Kontaktą su „normaliu“ paros ritmu gyvenančiais palaikyti sunkiau. Naujus kolegas Monika visuomet perspėja, kad senus draugus prisiminti bus sudėtinga. Bet pati prie to jau seniai įprato ir nesiskundžia.
Kalbame apie sveikatą. Nugara ir kojos – „etatiniai“ barmenų vargai. Bet ir prie nuolatinio krūvio Monika jau spėjo įprasti, ir sveikatos susigadinti dar nespėjo. O alkoholis? Ar barmenai geria tiek pat, kiek kiti? „Pirmajame bare gerti darbo metu buvo draudžiama, tik vėliau galėdavome po kokį nors kokteilį pasidaryti, ir viskas būdavo labai gerai, ir klientus suprasti būdavo lengviau“, – prisimena Monika. Dabar, kai darbinė aplinka laisvesnė, ji pripažįsta, kad vienas kitas gėrimas tik padeda. Ir atsipalaiduoti, ir įsijausti.
Ar tie arkliški žmonių suvartojami kiekiai neatbaido? „Nuo darbo – ne, bet žmonėmis, užsibuvusiais bare, nusivilti lengva, ypač tokiais, kuriuos galbūt idealizavai ir įsivaizdavai labai gerus“, – čia Monika labai atvira ir teigia, kad visas „neįsipareigojusių“ klientų išdaigas tikrai pamena. Beje, anot jos, vilniečiams nėra svarbu, šventė ar paprasta darbo diena, šventę jie kuria patys. Visi geria daug, o ir pinigų neretas išleidžia tiek, kiek Monika turbūt pati pagailėtų – vadinasi, mano pastebėjimas „Marse“ ne iš piršto laužtas.
O ar klientai gali tapti draugais? Rimtais, ne tik darbo metu regimais? Kaip tik dieną prieš mūsų pokalbį Monika su vienais nuolatiniais klientais skaičiavo, kiek metų yra pažįstami. Nuo pat pirmųjų darbo vakarų – ir jie iki šiol ateina būtent pas Moniką, ne dėl konkretaus baro.
Prie barmenų kitose vietose pašnekovė stengiasi nesikabinėti. Ir, nebent atvejis tikrai blogas bei reikalaujantis komentaro, net mažiau stebėti, kaip kolegos dirba – o tai yra viena iš profesinių ligų: „Dažniausiai pastebi tik trūkumus, kurių ir pats dirbdamas neišvengi.“
MATAS
Matas nėra tipinis barmenas. Darbo dienomis jis kuičiasi parduotuvėje „SQBY“, o „Lofte“ už baro atsiduria tik savaitgalio naktimis. Anksčiau viręs alų, o ir už baro ne kartą stovėjęs, prieš gerus trejus metus, Viktorui Diawarai įgyvendinant savo megaidėją fabriką paversti kultūros židiniu, panoro būti tuo, kuris to židinio ugnį kursto. Laipsniais.
„Kadangi bendrauti labai mėgstu, tai šis hobis – ne darbas, o būtent hobis – labiausiai man patinka tuo naujų įdomių žmonių srautu“, – prisistatymą pradeda Matas, kaip pats teigia, visuomet buvęs „prie baro“. Kadaise dirbdamas padavėju po truputį ėmė pavaduoti barmenus, o įgūdžių įgijo praktikuojantis, be specialių mokslų.
Atrodytų, hobis savaitgalio naktimis – pats nedėkingiausias. Kada gi linksmintis? Ne visi „Lofto“ renginiai daugiatūkstantiniai, tad laisvadienių užleidžiant pamainą tiems, kuriems tai – pagrindinis pajamų šaltinis, pasitaiko. Ir, dėmesio, Matas nepamena nė vienos darbo nakties, po kurios iš „Lofto“ būtų važiavęs tiesiai į lovą. Kiti vakarėliai, pratęsimai ir nuotykiai – čia tai hiperaktyvumas! Ir pramiegotų dienų negaila, ir pasakyti sau „gal užteks“ nesinori. Būtent nuo vakarėlių Matas įsikrauna energijos, ne nuo ramaus poilsio. Net nejunta fizinio nuovargio, na, nebent kojose. Kai vakaras ramesnis, tuomet jam sunkiau.
„Loftas“ – renginių visiems skoniams ir patiems įvairiausiems žmonėms vieta. Tad dažniausiai parduodamo gėrimo Matas, pats dažnai spėjantis pasimėgauti įdomiais atlikėjais ar didžėjais, įvardyti negali, bet iškart rėžia, kad populiariausias kokteilis yra sena gera „kubalibrė“. Nuo laimo, beje, labai lūžinėja nagai ir trūkinėja pirštai! Nuo renginio programos ir ja susidomėjusios publikos, beje, priklauso ir arbatpinigių kiekis, nors vaikinas dirba tikrai ne dėl jų ir nepalikusiems lito kito pagiežos nejaučia.
Matas sako, kad tai, kiek žmonės pakelia, stebindavo, kai pats tiesiog tūsindavosi, dabar – nebe. Baisoka nebent tai, kad kai kurie žmonės neturi kitų pomėgių ir neranda kitų pramogų, į renginius eina ne dėl programos, o dėl alkoholio. Tokių „Lofte“, tiesa, nedaug, bet anksčiau dirbant „Play“ ar „Gringo“ tikrai tekdavo sutikti.
Beje, anot Mato, klubo, baro, kavinės specifika skiriasi tik greičiais ir apimtimis. Svarbiausia ieškoti pozityvaus kontakto su žmonėmis. Tai ir lengvina darbą, ir įdomu bei naudinga pačiam.
Krisas, Monika, Matas galėtų papasakoti daugiau. Ir ne tik apie savo darbą. Istorijų jie ir visi kiti, savo noru už baro stovintys asmenys, turi prikaupę tiek, kad knyga išeitų labai smagi. Nepatingėkite paklausti patys. Pokalbis kartais net smagiau, nei du litai, numesti išeinant.
Šis straipsnis publikuotas balandžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema SINTETIKA, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
„Sintetiniai“ žmonių santykiai: rūpesčio ir pastangų deficitas modernioje visuomenėje
0% medvilnės
Didelis gyvenimas, sutelpantis vos 8,8 kvadratinių metrų namuose
Urbanistinis pokalbis tau, betonini triuši (kreipinys į skaitytoją)
Keisk kailį – dalyvauk naujame projekte/konkurse „kuriskuris?“
Aistė šypsosi, šypsosi ir pasaulis
Specialieji efektai kine
Kanapės pasakojimo ir aguonos šokio dvasia