Nemoku džiaugtis gyvenimu, o labai norėčiau mokėti, nes žinau, jog tada būčiau labai laiminga. Suvokiu, kad gyvenime man visapusiškai viskas klojasi gerai: negaliu skūstis išvaizda, dar esu jauna 20 metų, turiu neblogą darbą, mokausi man patinkančią specialybę, jau turiu šalia mylimą žmogų,su kuriuo noriu praleisti gyvenimą, turiu tėvus, giminę, seserį, keleta draugių. Mėgstu rūpintis namais, gaminti, dažnai ką nors įdomaus veikiame su antrąją puse ir draugais, kai turiu laiko užsiimu sportu, tapau, skaitau.
Dažnai viską darau tiesiog tam, kad neleisčiau gyvenime laiko veltui. Lyg ir esu laiminga, bent turėčiau būti, bet nesijaučia tos laimės, gal nežinau, ką reiškia laimė, dėl to, kad mažai kentėjau gyvenime. Bet juk dabar savęs nepradėsiu kankinti.Nors visgi kartais matyt būtent dėl to pati sau problemų susikuriu visokių, ypač su antrąja puse.
Skaitau daug įvairių straipsnių, domiuosi kaip kiti žiūri į gyvenimą, mane žavi žmonės, kurie moka džiaugtis viskuo ir spindi optimizmu.Aš noriu išmokti džiaugtis gyvenime kiekviena smulkemena, noriu ne tik suvokti, kad viskas gerai, bet ir būti dėl to laiminga.
S.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, panorusi likti anonime. Perskaičius Jūsų laiškelį susidaro įspūdis, jog gyvenate tiesiog ko ne idealų gyvenimą – viską, ko įprastai siekia ir ilgisi žmogus Jūs turite – gerą darbą, artimus ryšius su žmonėmis, mylimą žmogų, ateities pespektyvas, tačiau štai mįslė – kodėl visa tai Jūsų nedžiugina ir nesuteikia laimės pojūčio?
Ir aš nežinau šios mįslės įminimo Jūsų atveju, nes tokie klausimai, kurie kyla iš pirmo žvilgsnio lyg visai be pagrindo, dažniausiai kaip tik turi gilumines šaknis, iki kurių prisikasti ne taip jau paprasta. Žinoma, galima būtų atsainiai sakyti, jog pati nežinote, ko norite ar nevertinate to, ką turite, kad, įvertinsite, kai neteksite, kai patirsite kančios gyvenime (Jūs ir pati spėliojate, kad taip gali būti) ir pan., tačiau nors tame yra dalis tiesos (gyvenime patirtas netekties ar kitokio pobūdžio skausmas padeda suvokti gyvenimo vertę ir džiaugtis patiriamu gyvenimo gėriu), tačiau vis tik, manau, tai tik dalis tiesos.
Iš gyvenimiškos ir profesinės patirties galiu pasakyti, jog toks nesugebėjimas patirti gyvenimo džiaugsmą ir laimės pojūtį, esant visoms sąlygoms ir galimybėms, dažniausiai nurodo esant vienokį ar kitokį vidinį trukdį, sužeidimą, konfliktą, krizę ar užslėptą poreikį. Manau, jog Jūs ir pati tai nujaučiate, nes gana aiškiai patiriate skirtumą tarp to, kaip objektyviai turėtumėt jaustis, t.y. būti laiminga ir tarp to, kaip ištikrųjų jaučiatės, t.y. nesijaučiate laiminga.
Tai, jog suvokiate ir įvardinate savo dviprasmišką būseną, jau yra labai daug tokiame jauname kaip Jūsų amžiuje. Nemažai tokių „nelaimingų“ žmonių nugyvena gerą gabalą gyvenimo, kol pradeda suvokti, kad kažkas jų gyvenime yra ne taip, kad kažko jiems gyvybiškai trūksta ir pan. Nemažai žmonių apskritai apsipranta su tokia gyvenimiška jausena ir atsisako pretenzijų į laimę – tuomet belieka kantriai kęsti įvairiausius psichosomatinius bei psichinius sutrikimus: nemigas, depresijas, skrandžio opas, neaiškios kilmės skausmus ir t.t., kurie beviltiškai signalizuoja apie sutrikimus gilesniuose žmogaus gyvenimo sluoksniuose, tačiau yra, deje, ignoruojami.
Na, bet nuoširdžiai tikiuosi, jog Jūs, miela anonime, iki to neprieisite, nes kas ieško, tas randa, o Jūs keliate klausimus, ieškote atsakymų ir analizuojate. Jūsų vidinei analizei pateiksiu keletą galimų tokio, pavadinkime, „laimės neįgalumo“ priežasčių.
- „Neigiamas vaikystės palikimas“. Čia nepasakysiu turbūt nieko naujo. Jau visiems į galvą kalte įkalta, kad suaugusiųjų problemų priežasčių pirmiausia reikia ieškoti vaikysės patirtyse.
Nors ši aksioma nebūtinai šimtu procentu visuomet pasitvirtina, tačiau šiuo atveju yra tikimybė, jog gyvenimo džiaugsmas kažkokiu būdu galėjo būti paralyžuotas kūdikystėje, vaikystėje ar ankstyvojoje paauglystėje.
Kūdikystėje ir vaikystėje natūralų sveiką vaiko gyvenimo džiaugsmą sutrikdo netinkamas tėvų elgesys (pvz. pernelyg kontroliuojantis ir slopinantis vaiko iniciatyvą arba, atvirkščiai, nenuoseklus ir permainingas tėvų elgesys, nesuteikiantis vaikui saugumo), pasaulio grožį ir gėrį visuomet lemtingai sukrečia patirtas smurtas ar skaudi netektis, paauglystėje apskritai susvyruoja pažįstamo ir saugaus pasaulio pamatai, aiškiau suvokiama tamsioji gyvenimo pusė – visa tai gali taip sukrėsti ir aptemdyti vaiko, paaugllio pasaulį, jog ir suaugęs jis žvelgs į pasaulį tarsi pro pajuodintus akinius, nepatirdamas tikrųjų jo spalvų ir žaismės.
Siekiant suprasti, ar vaikystės patirtis turi kokios įtakos dabartinei jausenai, reikia peržvelgti savo ankstyvąją patirtį (pasitelkiant savo pačių prisiminimus, kitų pasakojimus apie mus, vaikystės nuotraukas ir pan.). Pabandyti atsekti momentą, išgyvenimą ar laikotarpį, kuomet Jūsų vaikiškam gyvenimo džiaugsmo potyriui buvo suduotas lemtingas smūgis.
Tai gali būti aiškus gyvenimiškas momentas (liga, netektis, smurtas, nusivylimas ir pan.), bet gali būti tik nutuokiamas, pvz. jei žinome, kad ankstyvojoje kūdikystėje mumis nebuvo tinkamai rūpintasi, pakankamai nepatyrėme saugumo ir meilės, galime gana tiksliai numanyti, jog tai neigiamai paveikė mūsų pasitikėjimą pasauliu ir aptemdė natūralų gyvenimo džiaugsmą.
Suradus pirminę priežastį, lengviau suvokti, kaip viskas toliau rutuliojosi, ir kodėl šiandien esam tokie, kokie esam, ir ką daryti, jei tokie būti toliau nebenorim. Tačiau tokio lemtingo juodojo momento ar laikotarpio mūsų ankstyvojoje patirtyje gali ir nebūti. Tuomet „laimės neįgalumo“ priežasčių reikia ieškoti kitur.
- „Ne savo gyvenimas“. Net jei gyvename patį nuostabiausią gyvenimą, bet jis yra ne mūsų, jei gyvename ne savo, o kažkieno, kas iš tiesų mes neesame, gyvenimą, laimės paukštės mums nepagauti, nes ji skraido ten, kur mūsų tiesiog nėra – virš mūsų tikrojo gyvenimo.
Na, apie autentišką, tikrą gyvenimą tikrai paprasčiau kalbėti poetinėm frazėm nei aiškiai suprantamais žodžiais.Tačiau turiu pabandyti, kitaip būsiu apkaltinta familiarumu ir atotrūkiu nuo tikrovės. O tikrovė yra tokia, kad žmogus yra laimingas, kai gyvena savo gyvenimą, ir nebūtinai tik rožėm su nuskabytais spygliais klotą, – visokį: su kliūtim, su išbandymais, su pakilimais ir su nuopuoliais, bet svarbiausia, kad savo – ne kitų primestą, ne mados padiktuotą, ne nukopijuotą, ne susikurtą iš iliuzijų ir klaidingų įsitikinimų.
Tiesą sakant, savo autentišką gyvenimą kuriame visą gyvenimą, nuolat savęs klausdami, ar tikrai tai mano gyvenimas, ar tokio gyvenimo trokštu. Kad atsakytumėm į šiuos klausimus, mes turime pažinti patys save – o kas aš esu, koks (-ia) esu, ko aš trokštu, kurlink einu ir pan. O čia tai ne juokas, ne kryžiažodis lengvo turinio žurnalo paskutiniam puslapy – tai egzistenciniai klausimai. Na, o jei konkrečiau, tai Jums, miela anonime, reikėtų sąžiningai peržvelgti savo šaunų gyvenimą – ar visa tai ką turite, kuo užsiimate, su kuo bendraujate, ką veikiate – ar visa tai tikrai yra tai, ko Jūs iš tiesų trokštate.
Gink Dieve, nesakau, jog gyvenate ne savo gyvenimą, tačiau tokiame jauname amžiuje, jis atrodo toks lyg per tobulas, per sklandžiai sudėliotas, per stabilus. Kaip suprantu, Jūs ir pati ilgitės kažkokio judesio, naujos patirties, sukrėtimo, todėl net provokuojate, kuriate kažkokias problemas, tarsi stengdamasi kažką sujudinti, supurtyti.
Patarčiau Jums įdėmiai įsižiūrėti pačiai į save ir paieškoti savyje kažko naujo: dar nepažintų vidinių troškimų, neįgyvendintų svajonių, glūdintį neatskleistą potencialą. Gal nuskambės banaliai, tačiau linkėčiau per anksti netapti visiškai blaivia suaugusia ir saugiai nutūpti kelkrašty, kelionei tik prasidėjus. Dabar Jūsų ieškojimų metas, tad labai gerai, kad nerimstate, domitės gyvenimu ir ieškote.
O pabaigai, noriu paminėti dar vieną variantą, kuris taip pat yra įmanomas…
- „Egzistencinė krizė“. Tai ne mano sukurtas terminas. Tai egzistencinės psichologijos terminas, nusakantis krizę, kuri žmogų dažniausiai ištinka apie viduramžį (vieniems anksčiau, kitiems vėliau, tretiems niekada).
Jeigu Jums būtų apie keturiasdešimt, ir taip pasakotumėt apie savo sklandų, bet neteikiantį džiaugsmo gyvenimą (pvz.: yra šeima, auga vaikai, geras darbas ir t.t.), aš pirmiausia Jums įtarčiau egzistencinę krizę, kuomet žmogui, nepaisant sėkmingo gyvenimo, visu aštrumu iškyla gyvenimo prasmės, baigtinumo klausimai, vidinės tuštumos problema.
Tuomet žmonės dažniausiai pradeda domėtis dvasiniais dalykais, ieško atsakymų religijoje, filosofijoje, kelia klausimus apie Dievą, sielą, mirtį, kančią, gyvenimo prasmę ir pan. Iš naujo peržiūri savo gyvenimą, koreaguoja vertybes, atranda savo sielą. Taigi, vienaip ar kitaip pradeda gyventi ne tik materialųjį, intelektualinį, bet ir dvasinį gyvenimą – tokiu būdu jų gyvenimas įgauna naują kokybę. Išimtinais atvejais ši egzistencinė krizė gali prasidėti labai anksti. Galbūt Jūs iš tikrųjų sėkmingai susikūrėte ir gyvenate savo gyvenimą, ir dabar Jus ištiko ankstyva pirmoji „egzistencinė krizė“, kuomet jaučiate vidinį stimulą atrasti kažką naują ir tai Jums neduoda ramybės.
Galbūt priklausote tai kategorijai žmonių, kurie apskritai gyvenime viską daro vienu metu, kaip aš sakau: „aria iš karto devynias vagas“ – kuria šeimą, daro karjerą, gilinasi į dvasinius dalykus, lipdo savo asmenybę ir t.t; ir jiems negalioja jokios įprastos etapų taisyklės (pirma mokslas, darbas, paskui šeima, paskui dvasiniai dalykai).
Taigi, palieku Jums, miela anonime, spręsti, koks esate žmogus, kokiam kelio etape esate, ar savo kelyje esate, kurlink veda Jus tas kelias, ar lydi Jus laimės paukštė tame kelyje. Nutverti ją už uodegos labai jau praktiškas pasiūlymas, o man norisi užbaigti apie laimę poetiškai – taigi, geriau palinkėsiu Jumsy jausti nuolatinį jos sparnų plazdėjimą virš savo galvos, regėti jos įvairiaspalvį kaip pats gyvenimas grožį ir jaustis tiesiog laiminga.