E. Jansas: „Skurdas nebekuria menininkui romantiko auros“ (interviu, video)

Amelija Lučinskaitė
Audronės Vaupšienės nuotr.

Daugkartinis Lietuvos kultūros ministerijos stipendininkas, gavęs Sorošo šiuolaikinio meno centro stipendiją, surengęs daugybę asmeninių ir grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse – taip galima būtų apibūdinti vieną aktyviausių, drąsiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Evaldą Jansą.

Tapytojas, režisierius, rašytojas, vaizdo meno kūrėjas, mąstytojas, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys – tai tik keli vyro veiklos atspindžiai, peršantys mintį, jog E. Jansas užsibrėžė tikslą gyvenime išbandyti visas meno formas, ne tik padedančias atskleisti kūrėjo asmenybę, tačiau ir garsinančias šalies vardą tarptautinėje arenoje.

Mokėtės Vilniaus dailės akademijoje, baigėte tapybos studijas. Kaip atsidūrėte kine?

Kai studijavau, vyko socialiniai, estetiniai ir kultūriniai perversmai, o visuomenėje tvyrojo pakilimas – Sąjūdis, Lietuvos laisvės lyga, o mes ėmėmės ieškojimų, laužėme įsikerojusius stereotipus, tad mūsų kartą po kurio laiko menotyrininkai pavadino „emisijos“ karta. Tas estetinis, magiškas laisvės išgyvenimas inspiruoja kurti „kitaip“ ir iki šiol. Kai dabar nueinu į VDA (Vilniaus dailės akademija – aut. pats.), pasidaro baisu – visi nori įsiteikti, tarsi iškastruoti, peržiūros vyksta be jokios intencijos, polėkio ar maišto…

Jau baigęs studijas, parodose į instaliacijas su objektais pradėjau jungti ir vaizdo projekcijas ar monitorius. Ilgainiui tai – judantys vaizdai – tapo savarankiška išraiškos forma. Čia galima paminėti ir A. Warholą, kuris teigė, kad filmuoti vaizdo kamera reikalauja mažiau sąnaudų nei tapyti. Po Berlyno sienos griuvimo pasauliui vis dar buvo įdomus ir buvusio sovietinių šalių bloko dokumentinis vaizdinis menas. Tad nuo 2004 metų savo filmus pradėjau siųsti į festivalių atrankas, gauti kvietimų į juos – taip ir prasidėjo kino etapas.

Savo filmuose nepaisote kino meno diktuojamų taisyklių, žaidžiate vaizdais ir formomis, parodijuojate, pinate kasdienybę, socialines temas, absurdą ir visuomenės tabu laikomas temas. Jūsų filmai neretai jautrūs, netgi kiek psichologiniai. Kas diktuoja tokį kino kūrimo būdą?

Darau tai, ką jaučiu ir kaip jaučiu. Gyvenime buvo įvairių patirčių, tad turiu tam tikrą jausminį bagažą, kurį bandau perteikti savo filmuose. Kartais pati filmuota medžiaga padiktuoja plastinį sprendimą. Kritikai sako, kad mano kinas autobiografiškas, tačiau filmuose pateikiami įvaizdžiai hiperbolizuojami taip siekiant maksimalios įtaigos žiūrovui. Kiekvienas kalba apie tai, ką jis geriausiai išmano, tad man atrodo, jog mano individuali patirtis gali būti įdomi žiūrovui.

Kuriate daugiausia dokumentinio pobūdžio kiną. Ar planuojate išbandyti naujus žanrus? Galbūt ateityje galime sulaukti vaidybinio Evaldo Janso filmo?

Dokumentika man netapo galvos skausmu ar rutina. Anaiptol – tu, pasirinkęs temą, filmuodamas ir montuodamas scenas, junti, kaip gimsta savarankiškas kūnas, tvarinys ir šiame procese daug daugiau ekstazės, nei įvykdant, nufilmuojant scenas pagal iš anksto surašytą scenarijų. Dokumentiniame kine, jei tu reaguoji į natūrą visa širdimi, filmuojant kuriasi kažkas nauja, netikėta, neišgalvota… Ir net montuojant. Žinoma, kartais naudoju inscenizacijas ar, kaip vadinu, suklastotos dokumentikos scenas filmuose, bet tai būna dokumentikos išprovokuoti kadrai. Tiesą sakant, aš, kaip tapytojas, neįsitenku vien į statišką dokumentiką, nuolat išradinėju tą žanrą iš naujo pasinaudodamas filtrais, postdraminėmis siužeto interpretacijomis. O kaip drastiško performanso meistras negaliu rašyti scenarijaus… Man turi būti betarpiškas santykis su filmuojamu objektu ar su tapomo portreto persona. Iškart po mano knygos „Odė rutinai“ (2000 m.) O. Koršunovas paprašė perrašyti tą veikalą scenai, parašyti pjesę, – nieko neišėjo. Neįdomu! O tokio „vaidybinio“ kino, kaip Lietuvos kino kritikai jį traktuoja, nežadu kurti. Ir stoti į eilę prie Kino tarybos fondo finansavimo kartu su puipomis, miškiniais, buožytėmis man – kaip kito cecho atstovui – būtų naivus žingsnis. Geriau suburti savanorių, sukurti filmą, o gautą liūtą ar mešką (kad ir griežlę) pasidalyti dalimis.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado performansai? Kurį jų laikote labiausiai pavykusiu?

„Daugiaprasmiškumo antologiją“ (2003 m.). Ir ne tik dėl jo įtaigos žiūrovui. Man pačiam juo pasibaigė „laimės kūdikio“ iliuzijos ir prasidėjo daug sąmoningesnis kūrybos etapas.

Esate vadinamas Lietuvos meno chuliganu, provokatoriumi, atnaujintoju ir žmogumi, mėgstančiu peržengti ribas, nepaisančiu moralės normų bei kuriančiu filmus apie socialinį dugną. Jus laiko „kairiausiu“ savo kartos menininku. Kaip reaguojate į tokias pastabas ir kaip save pavadintumėte pats?

Jeigu nori, kad menas būtų tiktas, jis turi vaizduoti tikrą problemą, skatinti keistis, progresuoti. Manau, kad tokius dalykus reikia rodyti ir tiek.

Ko siekiate savo kūryba? Kokią žinutę, pasitelkdamas ją, siunčiate žiūrovui?

Visų pirma siekiu relaksacijos. Esu pirmas savo kūrybos žiūrovas, tad reflektuoju kiekvieną minutę. Žinoma, norėčiau sau lygaus žiūrovo, suprantančio ir nesipiktinančio mano kūryba, kurią kartais paaštrinu siekdamas perteikti vieną ar kitą temą.

Šio numerio tema – meilė už pinigus. Ką manote apie menininkus, savo meilę parduodančius už pinigus, t. y. darančius greitai vartojamą ir lengvai virškinamą meną, kurio pagrindinis tikslas – užsidirbti pinigų, paminant savo, kaip menininko, asmenybę?

Kiekvienam reiškiniui leista būti. Šiais laikais egzistuoja menas už pinigus, institucinis ir nepriklausomas menas. Nepriklausomas menas balansuoja tarp institucijos ir kičo rinkos (nors Lietuvoje meno rinkos nėra, kaip ir jokios kultūros politikos). Jeigu nesi pastebėtas pasaulyje, nepriklausai jokiai institucijai ar užsienio galerijai ir nesi kičmeistrys, būti nepriklausomu menininku labai sunku. Modernizmo laikai, kai visi gerdavo ir pjaustydavosi ausis, baigėsi. O skurdas nebėra „madingas“ ir nebekuria menininkui romantiko auros. Tai ir yra šiuolaikinio lietuvių menininko dilema.

Kokiame etape, Jūsų nuomone, šiuo metu yra Lietuvos menas (kinas) ir ką jis išgyvena?

Etapas, kai ruošiamasi pirmininkaujant EU pusmečiui uždaryti Nacionalinę dailės galeriją EU biurokratų posėdžiams. O, anot Vaido Jauniškio: televizijoje yra stulbinantis autoriteto ir kultūrinės kompetencijos deficitas…

Prie kokių projektų dirbate šiuo metu?

Gavau Kultūros ministerijos stipendiją vaizdo filmui apie netradicines meno formas ir reiškinius Vilniuje sukurti. Tęsiu projektą „Jansas TV“ (http://jansas.tv/) – kuriu trumpus vaizdo filmukus apie tarpdisciplininį meną, kuriam per Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungą paprašiau rėmimo iš Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondo.