Justė Urbonavičiūtė
RasaJ nuotr.
Jau trečius metus skaičiuojantis art dizaino trio „Mother Eleganza“ gali jus išmaudyti, aprengti badass maikutėmis, pakvėpinti agurkiniais kvepalais ir apmėtyti duonos batais. Ir, jei labai paprašysite, – sukurti originalų albumo dizainą. Kol grupuotės „viena trečioji“ – markeriniu braižu pasižymintis Egyboy laiką leidžia Australijoje, likusioji trejeto dalis – Džiugas ir do-re-my – priešpiečiaudami ŠMC kavinėje pasakojo apie tai, kaip kūryba vyksta be „parkių“ ant parketo, o meilė ir pinigai dizaino srityje gali būti du suderinami dalykai kaip „Tom & Jerry“.
Kai jus pagoogle‘ini, „Google“ vaizduose pirmiausia rodo „Vogue“ maikę, tada saliamio diską ir bread shoes‘us. Tai kas ta „Mother Eleganza“?
Remigijus: Nepriklausoma art dizaino grupuotė.
Džiugas: Grupė iš trijų žmonių. Dizaineriai.
O kodėl būtent „Mother Eleganza“?
Remigijus: Nes toks pavadinimas.
Džiugas: Ilga istorija, bet jei pažiūrėsite filmą „Paris Is Burning“, suprasite – čia šuoliukas iš filmo.
Preview.jpg)
Viską pradėjote 2010 metais. Kokia buvo pirminė visos šios veiklos idėja – ar susivienijote dėl kokio nors kito tikslo, ar visgi einate tuo pačiu keliu, kuris buvo numatytas iš pradžių?
Džiugas: Prasidėjo nuo šilkografijos, paskui atsirado tikslas, vėliau suradome kelią, nes iš pradžių viskas buvo kaip rūke, užteko meilės, kad kurtume kartu, pasidarė smagu. Dabar tiesiog daugiau tikslų.
Remigijus: Tai yra poza, kultivuojama į brand‘ą.
O nebuvo per tuos kelerius metus minčių, kad gal nieko čia neišeis, gal nieko nebedarom?
Džiugas: Visada buvo minčių. Bet darome tai, kas patinka, ir negalvojame, išeis ar neišeis.
Remigijus: Patinka stebinti pasaulį, sukurti ką nors naujo, ir tai veda į priekį. Kad ir kas tai būtų – CD dešros pakuotė, konceptualus dizaino produktas ar Eleganzos maikės.
Ar dirbate visiškai laisvai, ar būna, kad susiduriate su kokiu nors pasipriešinimu iš aplinkos?
Džiugas: Jo. Mažiau laisvai, kai įgyvendiname komercinius projektus. Su „Mother Eleganza“ stengiamės kurti projektus, kurie yra laisvesni. Bendradarbiaujame su tais, kurie žino, ko tikėtis. Šiaip aplinka visą laiką kritiška – neužmirškime to.
Remigijus: Draugai žino, ką darome, ir juodas humoras mums patinka. Galime daug varijuoti, dirbame reklamos srityje, todėl žinome, kas ir kaip iš tikrųjų. Tai geros pamokos. Progai pasitaikius galime bet kokį klientą pakuruoti. Šiaip tikslas daryti viską savo stiliumi ir iš širdies.
Esate trise – kaip vyksta Jūsų kūrybos procesas?
Džiugas: Konkretaus kūrybos proceso neturime. Yra skaipas, mailas, telefonas ir dar arbata su sausainiais.
Remigijus: Nesipariname. Jei patinka, tai ir viskas – darome.
Džiugas: Buvo pora projektų, kai kartu susitikdavome, brainstorminome – tai natūralu.
Tai galima sakyti, kad mėgstate tai, ką darote?
Džiugas: Taip galima sakyti.
Remigijus: Nu teip (juokiasi).
Jūsų svetainėje vienas iš šūkių yra „Stay in art“. Tačiau kai viskas atsiremia į piniginius reikalus, ar visgi galima pasilikti ties „stay in art“?
Remigijus: Tada sakome „trust in art“ (šypsosi).
Tikrai? Lietuvoje įmanoma?
Remigijus: Viskas įmanoma proto ribose! Mūsų siekis kuo toliau būti „in art“.
Tai mene įmanoma meilė už pinigus?
Remigijus: Menas yra iliuzija, o iliuzija už pinigus dabar labai populiari.
Pernai kažkas Jums įvyko Paryžiuje. Gal galite apie tai plačiau?
Džiugas: Sukūrėme logotipą ir drauge su kitais dyzais iš Lietuvos atidarėme pirmą shop‘ą Paryžiuje „YéYé Store“ pavadinimu. Bandomasis laikotarpis – pusę metų, shop‘as inspiruotas draugės Akvilės. Ta proga Paryžiuje sukūrėme dokumentinį vaizdo klipą apie šokius ant banano žievelės. Buvo smagu patyrinėti rinką ir gatveles, primozaikintas Space invader‘io.
O kaip Paryžiaus reakcijos?
Džiugas: Didelės. Iš pradžių, kai tą atidarymą ant bananų padarėme, supratome, kad visiems labai patiko. Gerai paslidinėjome.
Remigijus: Aišku, kaip ir visur, reikia daug įdirbio įdėti, kol viskas įsivažiuos. Reikia metų, dvejų…
Kas dabar artimesniuose ar tolimesniuose Jūsų planuose?
Džiugas: Dabar planuose nauja kolekcija, street brand‘o linija su „Mother Eleganza“ etikete, galvojame apie pozą ir kiepkas nuo saulės. Norėtume orientuotis ne tik į maikus, daugiau daryti solo parodų. Ateitis parodys. Visada open-minded.
 |
 |
O jei ne maikutės, tai kas dar?
Džiugas: Street vizualinė grafika, populiarioji komunikacija, siurrealūs objektai arba skulptūrėlės, akis šaukštelyje. Gal atsiras netradicinių aprangos detalių ir aksesuarų. Viskas ne už kalnų. Paprasčiausiai kartais reikia metų projektui įgyvendinti, kaip šokoladinėms iliustracijoms, kurias jau valgome su pasauliniu iliustratoriumi Jody Bartonu.
Remigijus: Kalbant apie „Mother Eleganza“, tai norime, kad būtų toks gyvas fight‘inis brand‘ukas, kurį galėtum atskirti gatvėje.
Atskirti jau visai įmanoma – teko matyti, kad „labàdienà“ vaikinai „Mados injekcijoje“ vilkėjo jūsų marškinėliais. Solidarizuojatės ir palaikote vieni kitus? Ar nešiojate „labàdienà“ drabužius?
Džiugas: Turime po kepurę.
Remigijus: Apsikeičiame dovanomis. Draugus Lietuvoje reikia palaikyti.
 |
 |
Kuri kūrybos proceso dalis suteikia daugiausia džiaugsmo?
Remigijus: Pradinė, kuriamoji – kai sugalvoji ką nors naujo, pačiam atsiveria akys.
Džiugas: Vadyba – ne pati mėgstamiausia.
Remigijus: Vadybą ir pardavimą, supratome, turi vairuoti kiti žmonės su patirtimi. Dar viskas priklauso nuo to, kokio mastelio kūriniai.
Džiugas: Labai nemažai laiko „suvalgo“ šie reikalai. Norėtųsi daugiau pasivažinėti BMW (šypsosi).
Kuriais darbais, nuveiktais per visą „Mother Eleganza“ kūrybos laiką, labiausiai džiaugiatės?
Džiugas: Visi skirtingi ir tiek jų daug. Gal didžiausias džiaugsmas, jeigu pavyksta viską įgyvendinti taip, kaip norėjai.
Remigijus: Darbais, kurie susilaukia boom reakcijos. Bread shoes‘ai, pavyzdžiui, perėjo per kelis šimtus dizaino blogų, nuvertino ar įvertino geriausiųjų dešimtukuose garsiausio dizaino blogo „dezeen“, yra įtraukti į „VirtualShoe“ muziejų, kinų šliurių fabriko nukopinti ir išversti į pliušą, šiais metais bus rodomi didelėje konceptinių batų parodoje, o „Saatchi & Saatchi“ iš Vokietijos sėkmingai pasinaudojo pritaikydami idėją plakatui ir laimėjo Auksinį „Epica“ awardą, paradox! Tai geriausias įvertinimas. Kai supranti, kad viskas taip arti, kaip „Saatchi“ sako plakate, – „Delifrance. Ready to Bake at Home“.
Bet ar buvo taip, kad visiškai nesitikėjote, jog būsite taip įvertinti? Tarkim, kad ir su bread shoes‘ais?
Remigijus: Taip, nesitikėjome, bet mes buvome pirmieji, kurie bread shoes‘us pateikėme kaip gyvą tikrą konceptualų dizaino produktą iš tikros duonos ir, sėkmingai supakavę į išverstą batų dėžę, pardavinėjome internete, siuntėme į Niujorką ir panašiai. Žinoma, tada buvome žali ir nieko nepatentavome. Viskas „parėjo“ fucked up, bet mes patenkinti. O šiaip, jeigu tokį meno kūrinį nupirktų muziejus, būtų wow – pamąstome ir apie tokius dalykus kartais. Mes į tai žiūrime, kaip į labai gerą savęs promo.
Kaip Jums kyla idėjos?
Džiugas: Nueini miegoti ir atsikeli su rakteliu kaip Salvadoras Dali. Neįmanoma, kad „dabar galvosiu ir tada sugalvosiu“. Šiaip įkvepia daug kitų iliustratorių, dizainerių.
Remigijus: Jo, inspiracijos. Čia būtų sąrašiukas, kokių penkiasdešimt the best, kuriuos nuolat stebime, sekame, ką jie daro, ką pristato – stengiamės ir mes.
Džiugas: Nors kartais būna tokių idėjų, kurias suprastų tik lietuviai, o kartais kosmosas (šypsosi). Kitos per nešvankios – tai jų nesiimame.
O padarysite?
Džiugas: Nežinau.
Remigijus: Maža rinka. Yra keturios vietos, visi jas žino.
Džiugas: Visi eina ten pat (juokiasi).
Manote, dar ilgai šitoks virimas savo sultyse išliks?
Džiugas: Ne, man atrodo, po truputį gal gerėja viskas. Atsiranda naujų dalykų, galime nueiti į sulčių barą, turime draugų ir gerbėjų būrį.
Remigijus: Gera y (žemaitiškai)!
Bet draugai per draugus, draugai per draugus – ir prasiplečia viskas, ar ne?
Džiugas: Taip, horizontas plečiasi. Šiuo metu su vokiečiais Frankfurte sukūrėme bendrą naujų maikių art kolaboraciją – grynai per draugus išėjome.
Remigijus: Vienoje, COCO galerijoje, pristatėme savo firminius vaisinius kvepalus „Twin Peaks Perfume“. Ačiū R. Malašauskui. Jį pavaišinome mėtiniais lašiniais, o jis reversu – kelione į Vieną.
.jpg)
O kaip ta kvepalų idėja apskritai kilo?
Džiugas: Pirmą prototipą pristatėme „Daiktų viešbutyje“.
Remigijus: Šiaip norėjome kaip visi dizaineriai sukurti kvepalus ir sukūrėme konceptualų kvepalų prototipą – kvėpintis agurkais, pomidorais, slyvomis. Beliko nusipirkti iš graffiti parduotuvės tik caps‘ą.
Džiugas: Įsmeigėme caps‘ą į apelsiną ir pagaminome apelsininius kvepalus. Vėliau po metų Vienoje pristatėme patobulintą jų versiją. Procese iš tikrųjų išspaudėme sultis, supilstėme į testinius medicinai skirtus buteliukus. Po vodkės shot‘o galerijos lankytojas privalėjo pasipurkšti į gerklę kvepalų. Dėl gero kvapo užsienis sutiko pozityviai.
O dar planuojate, į kokius miestus traukti?
Remigijus: Į Japoniją!
Džiugas: Įdomu ten šiaip, kitokios mados.
Būtumėte ten suprasti?
Remigijus: Japonai gi crazyyy, ten tų produktų – nuo išverdamų trintukų vaikams iki nežinia ko. Pasidarai hamburgerį, išsiviri ir turi trintuką. Tarp kitko, neseniai gavome pasiūlymą iš japonų agentūros „Sukima Project“ sukurti tris maikių dizainus vietiniam moteriškam jp leiblui, tai bus riboto kiekio maikučių serija. Sukame galvas.
Džiugas: Dauguma brand‘ų taip daro – Europai vienokia produkcija, o Japonijai – kitokia.
Remigijus: Ten daugiau pamišusių žmonių dėl blykčiojančių dalykėlių ir art. Kitokia game kultūra.
Produktai labiau žaidybiniai, ne vien tik praktiniai, kaip Lietuvoje medinis arkliukas.
O nenorite į kokią Infekciją eiti, kaip „labàdienà“ padarė?
Remigijus: Ai, jeigu eiti, tai gal geriau į katilinę kokią. Pristatymą gali ir katilinėje daryti.
Tai geriau rengti individualius pristatymus?
Remigijus: Na, jeigu pasiūlytų koks dizaineris sukurti bendrą kolekciją – būtų liux. Tik niekas nepasiūlė dar.
Džiugas: Nesame drabužių dizaineriai, modelių kol kas nekonstruojame, mūsų tikslas prominti savo art per rūbus ir deal‘inti su dizaineriais, mokomės..jpg)
Remigijus: Bet ir šiaip, Lietuvoje trūksta sąsajų su management‘u tokiose parodose. Nėra tokio judėjimo ir rinkos kaip Londone, Niujorke. Los Andžele į Jeremy Scott‘o parodą ateina potencialūs pirkėjai… Nežinau, gal Lietuvoje irgi taip pat, bet, kiek teko girdėti, tai tie rūbeliai nusėda kokioje spintelėje. Šiaip mums įdomu būtų sukurti gatvinių personažų kolekciją su užrašu ant kaktos „gang“!
Ar turite dar ką pridėti pabaigai?
Džiugas: Stay in art!
O apie meilę ir pinigus?
Lietuviai, nebūkime homofobiški, juk be meilės ir pinigai beverčiai.
Šis straipsnis publikuotas vasario mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema ♥ už $, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Kai privatu tampa atvira – keršto pornografija
Meilėje už pinigus svarbiausia – ne pinigai
Pašnekovas, neatsakęs nė į vieną klausimą
Ch. Bukowski’o knygnešiai. Per skambus pavadinimas?
Kaip užsidirbti iš tinklaraščio rašymo?
Lana, kodėl dainuoji ne mums, o H&M’ui?
E. Jansas: „Skurdas nebekuria menininkui romantiko auros“
Erotinių filmų Top 7