Swann: prancūzaitė su gitara

Chloe Swann pamačiau pavasarį, Londono pabe „Old Blue Last“. Tai buvo vienas pirmųjų jos koncertų šiame mieste, mergina lipo į sceną tik su akustine gitara rankose, be Prancūzijoje likusių padedančių muzikantų. Užbūrė per maždaug pusę minutės.
 
Įspūdis buvo toks stiprus, kad lig šiol vis užbėgu į Swann MySpace pažiūrėti kaip jai sekasi ir paklausyti dainų, kurios kol kas nėra išleistos jokiame albume. Kūriniai liūdni, vaikiškai paprasti, truputį panašūs vieni į kitus, bet paperkantys ramybe ir nesumeluotais žodžiais – tuo, kuo folk muzika ir žavi.
 
Norėdamas išsamiau susipažinti su žiniasklaidos ir gerbėjų dėmesio neišlepinta, o Lietuvoje visiškai nežinoma Chloe, kalbinu ją elektroniniu paštu, specialiai „Laikas“ skaitytojams.
 
– „Swann yra mergina, grojanti folk muziką“, – tai didelėmis raidėmis skelbiama tavo MySpace. Kaip dar galėtum apibūdinti šią merginą? Žinoma, išskyrus tai, kad ji kuria nuoširdžias ir tyras dainas.
 
Pasakyčiau, kad Swann esu aš, Chloe (šypsosi)... Aš groju gitara ir dainuoju. Taip pat dirbu su trimis puikiais muzikantais: Mocke Depret (elektrinė gitara), Bradney Scott (kontrabosas) ir Stephen Munson (lūpinė armonikėlė, gitara ir pritariantis vokalas). Esu prancūzė, gimiau Paryžiuje ir šiame mieste pradėjau kurti, koncertuoti, čia sutikau ir minėtus muzikantus. Jau praėjo keturi metai, kai kuriu solo ir maždaug vieneri metai, kai kūryba išsivystė į kažką rimčiau – koncertus, įrašus.
 
Muziką visada laikiau būdu perduoti mintis ir jausmus, kurių nemokėdavau išreikšti kalba, bendraudama su žmonėmis. Žinau, jog man reikia kurti muziką, kad išlaikyčiau gyvenimo harmoniją, likčiau „blaivi“. Dainų rašymas yra labai atviras ir nuoširdus procesas: didžioji dalis mano dainų sukurtos, kad susitvarkyčiau su savo vienatve, baimėmis ir panašiais nerimą keliančiais dalykais. Tai turbūt ir yra priežastis, kodėl mano dainos atrodo „nuoširdžios ir tyros“ – kurdama neturiu jokio „filtro“, jokios cenzūros sau. Dainuoju apie dalykus tokius, kokie jie yra.
 
– Tačiau nuotraukose, interviu ar „Facebook“ pranešimuose atrodai gyvenimu besidžiaugianti asmenybė. Tik kad dauguma tavo dainų yra minorinės, kartais netgi graudžios...
 
Aš manau, kad visi menininkai yra truputį šizofrenikai, net jei tai skamba kaip klišė. Žinoma, kad esu laiminga, man patinka būti su draugais, juokauti, švęsti. Bet tame nėra nieko įdomaus – nejaučiu poreikio dainuoti apie laimę, o jei pabandau tai padaryti, man nesigauna. Laimė tiesiog neįkvepia. Dėl to kartais reikia izoliuoti save, būti vienai ir jaustis vienišai, kad galėčiau kurti.
 
Kita vertus, svarbiausia yra suvokti skirtumą tarp džiaugsmo ir liūdesio, tarp pakilimų ir nuosmukių, apie ką aš ir dainuoju dainoje „Highs and lows“.

 
– Kada įsimylėjai muziką?
 
Mano tėvai visada klausėsi puikios muzikos. Jų dėka susipažinau su daug skirtingų atlikėjų – Leonardu Cohenu, Cat Stevens, The Rolling Stones, Lou Reed. Šių muzikantų įrašai dažnai skambėdavo namuose, kai dar buvau vaikas...  Tebeskamba ir dabar!
 
Mano mama grodavo klasikine gitara. Pamenu, kai vieną dieną paprašiau jos duoti tą gitarą man ir pasakiau: „Noriu išmokti ja groti.“ Man buvo maždaug septyneri, po metų pradėjau lankyti gitaros pamokas. Po septynių metų mokymosi pradėjau groti ir rašyti dainas pati.
 
Įsimylėjau muziką, nes ją mylėjo ir mano tėvai. Nuo vaikystės muzika lydi kiekvieną mano žingsnį, kiekvienas svarbus mano gyvenimo etapas turi tam tikrą dainą ar albumą, jį primenantį. Tarsi filmo garso takelis.
 
– Kaip sekės groti tada, būnant septynerių ir pirmą kartą paėmus gitarą į rankas?
 
Buvo sunku, labai sunku! Buvau tokia jauna, reikėjo išmokti viską nuo nulio, nata po natos. Bet man jau tada patiko, ir nuo to laikos gitaros niekada nemečiau. Galbūt dėl to, kad grojimas man niekada nebuvo pareiga. Greičiau jau malonumas, hobis.


 
– Tarp tave įkvepiančių atlikėjų yra labai įvairių vardų – tai ir tipinio, lengvo folk skambesio „Bright Eyes“ ar Elliott Smith, ir psichodeliški „The Velvet Underground“ ar Syd Barrett. Kokią įtaką ši įvairi kompanija turėjo tavo asmenybės ir kūrybos vystymuisi?
 
Visi jie padarė didžiulę įtaką tiek mano muzikai, tiek dainų tekstų rašymui. Jie yra labai nuoširdūs kūrėjai, grojantys, nes jiems to reikia. Ypač tai pasakytina apie Elliott Smith ir „Bright Eyes“ – jų dainose gali išgirsti tikrus skausmus ir baimes.
 
Kalbant apie Sidą – jis buvo labai įdomi asmenybė. Šiuo metu skaitau jo biografiją „A Very Irregural Head“, kurią nusipirkau „Rough Trade“ parduotuvėje Londone. Jo žodžiai ir melodijos yra labai paprasti, tiesmuki ir, sakyčiau, deramai neįvertinti. Tai buvo tikras psyche-folk. Galbūt jis rašė paprastus tekstus, nes vartojo narkotikus, galbūt aš pati taip pat rašau paprastus žodžius. Nors tai turbūt dėl to, kad nesu anglakalbė.
 
Ir aš dievinu „The Velvet Underground“ už jų įžulumą ir drąsą – septintojo dešimtmečio Niujorke jie tikrai buvo kažkas tokio! Ši grupė kūrė gražias dainas, taip pat turėdama tamsią, paslaptingą, nepaaiškinamą pusę. Nico, jų vokalistė, buvo ypač charizmatiška ir turėjo unikalų balsą. Tokios grupės neįmanoma pamiršti.
 
Tarp pagrindinių įtakų dar norėčiau paminėti ir folk atlikėją, amerikietį Townes Van Zandt. Jis visą laiką siekdavo naujų aukštumų, tai įkvepia.
 
– Kokiomis grupėmis ar atlikėjais domiesi šiuo metu?
 
– Aš labai senamadiška: dažniausiai klausau senų grupių. Bet turiu prisipažinti esu didelė Adam Green gerbėja. Pirmą kartą pamačiau jį scenoje šių metų vasarį ir buvau sužavėta. Jis atrodo neaiški, sunkiai apibūdinama asmenybė. Būtent tai mane žavi muzikantuose: tu negali pasakyti kokie jie yra iš tikro, ką jie mąsto, ką mėgsta veikti ir t.t.
 
Taip pat domiuosi kaliforniete Alela Diane, kuri groja tyras, galima sakyti, tradicines folk dainas. Na o po jų – grupės ir muzikantai, kurie man patinka, tačiau nedaro tiesioginės įtakos man ir mano kūrybai. Tai – „Herman Düne“, „Noah and the Whale“, „Phoenix“, Ryan Adams, „Vampire Weekend“, „Eels“, „Arcade Fire“...


 
– Koncerte „Old Blue Last“, ten, kur tave ir pamačiau, lipai į sceną pati pirma ir grojai visiškai viena, be padedančių muzikantų. Taip pasirodei ir kituose Londono koncertuose. Ar nebuvo sunku atsidurti vienai prieš publiką svečioje šalyje, ir ne bet kur, o vienoje pasaulio muzikos sostinių?
 
– Tavo minėtas pasirodymas buvo vienas pirmųjų, kurį surengiau Londone. Gyvenau tame mieste penkis mėnesius, penkis nuostabius mėnesius. Norėjau ten groti kuo daugiau, kad tobulėčiau ir pamatyčiau, ar mano muzika gali patikti žmonėms užsienyje. Tai buvo iššūkis, bet, mano manymu, muzikantams tokie iššūkiai yra būtini.
 
Žinojau, kad reikės groti vienai, nes mano grupė liko Paryžiuje. Bet tai negasdino – esu įpratusi groti viena, su padedančiais muzikantais koncertuoju tik pastaruosius metus. Žinoma, prieš pasirodymą galėjau jausti šiek tiek nuogąstavimų, bet išgėriau taurę vyno – labai didelę, tokią kokias visada gauni Anglijoje! – ir sugrojus pirmąją dainą baimė dingo. Mačiau, jog daliai žmonių patiko tai, ką groju, tad pasakiau sau, jog turiu gerai pasirodyti vardan jų.
 
Kita vertus, kas tikrai buvo sudėtinga – dainuoti angliškai anglams! Ypač kai vieni žmonės sako, kad turiu švedišką akcentą, kiti – kad amerikietišką. Kartais net pamirštu, jog esu prancūzė, išskyrus tuos atvejus, kai tenka paragauti labai blogo vyno (juokiasi).
 
– O ar esi bandžiusi dainuoti prancūziškai? Galbūt tai būtų tavo koziris!
 
– Esu, tikrai esu! Tik po to iškart supratau, kad tai nebuvo gera mintis. Dainuodama ir kurdama prancūziškai nesijaučiu tokia laisva, kokia būnu rašydama angliškas dainas. Netgi turiu nuojautą, kad mano prancūziška kūryba skamba kvailai. Anglų kalba yra tinkamesnė folk dainoms, maža to, ji man padeda išsakyti mintis, kurių nesugebėčiau išreikšti prancūziškai. Bet kas žino, galbūt vieną dieną sugrįšiu ir prie savo gimtosios kalbos.
 
– Tuomet paskutinis klausimas: Paryžius ar Londonas?
 
– Paryžius mano širdyje, Londonas – mintyse.
 

Karolis Vyšniauskas

Naujausi komentarai
Mhhm
2010-09-08, 16:54
o ji klauso nebloga muzika.
s.v.
2010-08-19, 15:03
Tikrai labai įdomi pašnekovė ir muzikantė. Gerai, kad tu ją pakalbinai - miela skaityti:)
2010-08-19, 13:04
Puiku, labai patiko straipsnis.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai