Pašnekovas, neatsakęs nė į vieną klausimą (pokalbis su M.Jankausku-Fėja)

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

„Ar nieko tokio, jei kavą išmaišysiu pieštuku?“, – prieš mums sėdant pašnekesio studijoje „De Profundis“ paklausė menininkas, tapytojas, kirpėjas ir tiesiog ekscentriška asmenybė Mindaugas Jankauskas, daugeliui geriau žinomas Fėjos ar Kablo pravarde. Madingose Vilniaus, Kauno ir netgi Londono erdvėse surengęs ne vieną tapybos darbų parodą, visgi kol kas jis labiau garsėja savo pomėgiu šokiruoti: nenustebkite, jei jį, tobulai pasidažiusį ir apsivilkusį chalatu, išvysite apsiperkantį Vokiečių gatvės IKI arba kaukšintį senamiesčio grindiniu su jau firminiu ženklu tapusiais aukštakulniais. Ir visgi susitikimo dieną Mindaugo pasirinktas įprasto jauno verslininko įvaizdis ir patikinimas, jog noras „išsišokti“ – jau praeityje, mane trumpam nuramino – interviu pavyks. Kaip paaiškėjo vėliau – ta iliuzinė ramybė jau tuomet skaičiavo paskutines savo gyvavimo minutes...


Jei kas ir abejoja Mindaugo talentais, galiu patvirtinti, kad bent jau vieną unikalų gebėjimą jis tikrai turi – vaikinas tuo pačiu metu gali kalbėti penkiomis temomis, o, sakykime, atsakydamas į klausimą, ar laiko save menininku, sugeba papasakoti apie kelionę į Londoną, Egidijų Dragūną, savo šeimą, tarpukario Lietuvą bei „Akropolio“ kartą. Ir, žinoma, nė žodžio apie meną ar menininkus.

Tai kodėl Fėja ir „Meilė už pinigus“? Tiesa tokia, kad meilė dažnai nebūna nei logiška, nei paisanti aplinkinių nuomonės – kaip ir mūsų pašnekovas. O pinigai... Jų gerbiamos ir mylinčios šeimos dėka Mindaugui niekada netrūko, todėl, kaip pats sako, jis visas gali atsiduoti meilei menui, galvodamas „kaip įgyvendinti“, o ne „kaip išgyventi“.

Apie neapykantą, geltonus žmones ir Egidijų Dragūną

Įžymūs geltoni žmonės su komiksų minčių burbuliukais ir galybė autoportretų – tokių Mindaugo paveikslų autorystę sunku būtų priskirti kuriam nors kitam Lietuvos menininkui. Taip, jis turi savo braižą, o dailės ekspertų patarimai vengti geltonos spalvos jam nė motais. Tiesą sakant, vaikiną tai netgi skatina elgtis priešingai ir savo paveikslų herojus dar stipriau sargdinti sunkia hepatito (liaudyje – geltos) forma.

„Negatyvi kritika mane veikia darbingai, „neužparinančiai“. Jei kas nors susinervina dėl mano darbų, nepykstu, žinau, kad tai nėra iš blogo valios – tiesiog Lietuva taip linkusi“, – šypsosi daugybę kursų ir kurselių lankęs, drabužių kūrimą, plaukų kirpimą, fotografiją ir dar daugelį kitų dalykų išbandęs pašnekovas, šiuo metu susikoncentravęs į tapybą, kuriai ir skiria visą savo energiją. O jos, panašu, turi per akis – per dieną vaikinas nupiešia bent vieną savo autoportretą, dažnai – ir dar ką nors. Mūsų pokalbio dieną Mindaugas ketino baigti natiurmortą su „Absent“ gėrimo buteliais, kuris greitu metu puoš vieno sostinės naktinio klubo sienas.

„Kaip ir kodėl pradėjau tapyti? Priešistorė tokia, kad tėtis 1987-aisiais, kai buvau pradėtas, tapė... Žiūrėjau kadaise filmą „Kelias į dangų“, kur mano labai gerbiamas menininkas Egidijus Dragūnas pasakoja, kad viskas prasidėjo, kai mama jam nupirko magnetofoną. Taip pat ir man: viskas iš tikrųjų ir prasidėjo, kai mama nupirko teptuką“, – sąsajas tarp savo ir savo „dievuko“ gyvenimų bando atrasti Mindaugas. Beje, „selo“ portretas puikuojasi ir gausioje tapytojo darbų kolekcijoje – kiek vykęs, ne mums spręsti, o, pasak paveikslo autoriaus, net ir pats Egidijus jį „Facebook'e“ „palaikino“. Kol kas visuotinio pripažinimo dar tik belaukiantis menininkas juokauja, kad kartais net kyla pagunda inscenizuoti savo mirtį – vien dėl to, kad žmonės labiau linkę vertinti ne tai, ką turi, o tai, ko neteko.

„Atrodo, tik mirk ir tada jau tave pagerbs. Jau įsivaizduoju, kaip sakytų: „O, geras žmogus buvo, klystkeliais ėjo, bet gabus koks...“ Apskritai žmonės linkę į viską per daug sudėtingai, per daug kritiškai žiūrėti. Šioje šalyje visuomet reikia galvoti, ką pasakyti, kad nesunervintum. Buvau mėnesį Londone ir iš šalies žiūrėjau, ką galima veikti nusiėmus tokias vadinamas „parkes“, kurios būdingos mūsų visuomenei. Manau, kad Lietuvoje labai šauniai gyvenančių žmonių yra kokie 20 procentų: nuo Egidijaus Dragūno iki nebūtinai taip pasisekusių asmenybių. Jie kažkaip moka atvirkščiai reaguoti į visuotinį nihilizmą“, – apie Lietuvos  ir lietuvių bruožus prabyla menininkas. Pokalbio metu paaiškėjo, kad būtent visuomenės nepasitenkinimas, ryškesnių žmonių „juodimas“ – viena mėgstamiausių Mindaugo temų, kuria jis gali tarškėti nesustodamas (be abejo, su tam tikrais minties nukrypimais ir periodišku pasitikslinimu: „Pala, o koks buvo klausimas?“).

Visgi dėl ekscentriško elgesio ir vyriškajai lyčiai nebūdingos aprangos dažnai aplinkinių neigiamos reakcijos sulaukiantis vaikinas sugeba iš to išspausti ir naudos – būtent kitų pyktis tapo bene pagrindiniu varomuoju jo kūrybos varikliu. Gal todėl viena smagiausių Mindaugo laisvalaikio pramogų – skaityti internautų komentarus apie jam patinkančius žmones: „Iš kur tiek neapykantos, kaip jie neturi ką veikti. Pyksta, kažką narplioja. Atrodo, „varo“ ant niekuo neišsišokančių žmonių – tu tik vertink ir džiaukis, bet ne, ir jie nepatinka. Kita vertus, tie 80–90 procentų susinervinusios liaudies man irgi yra labai reikalingi – iš jų daug prisijuokiu, pasisemiu įkvėpimo. Su drauge kartą įsijungėme „Nuo... iki...“. Gaminu valgyti ir viena ausimi girdžiu, kad su Antanu (Nedzinsku – aut. past.) taip grubiai šneka. Pjaustau tas morkas, atsisuku į televizorių ir sakau: „Ką tu čia dabar klausinėji? Žmogus aukso medaliu mokyklą baigė, Seimo narys buvo, o čia, sakai, keistuolis kažkoks?“ Manau, kad visuomenę reikia paskatinti lengviau į viską pasižiūrėti. Nereikia pykti ant visų.“

Apie Šančius, „marozus“ ir parduodamą meilę

Sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Šįkart žingsniuojame atbuline tvarka ir po šiokių tokių paklydimų pagaliau grįžtame prie numerio temos „Meilė už pinigus“.

„Ar galėtum išgyventi iš savo kūrybos, kitaip tariant – meilės menui, kurią parduodi įsigeidusiems tavo paveikslų?“, – klausiu jaukioje nuosavos studijos „De Profundis“ betvarkėje įsitaisiusio pašnekovo, kuri, Mindaugo teigimu, atspindi ir kiek chaotišką jo asmenybę.

Turbūt jau iš įpročio ar neįsiklausymo (kuris, spėčiau, taip pat tapęs įpročiu) pasiturinčių tėvų atžala, užuot įvertinusi pajamas iš parduotų darbų, skuba teisintis dėl gimdytojų finansinės paramos: „Jei šeima būtų kitokia, turbūt ir aš būčiau buvęs kitoks. Mano akimis, tai – geras užsikonservavimas. Žmonės iš panašių šeimų dar ne tokių akibrokštų padaro. Šioje situacijoje man nesinori tingėti. Tai kas, kad aš tai darau kažkaip savotiškai. Džiaugiuosi, kad nepatyriau tokios krizės, to gyvenimo „persivalgymo“, kai jau niekas neįdomu, niekas nebežavi. Kuo toliau, tuo labiau man viskas taip kvankiškai įdomu. Neišsigandau realybės ir esu dėkingas savo giminei, visai tai situacijai, kad yra taip, kaip yra dabar.“

Mindaugas pripažįsta, kad niekada neatitiko visuomenėje vis dar gajaus galo su galu nesuduriančio ir giliose dvasinėse kančiose paskendusio menininko stereotipo: „Visuomet turėjau Marko Tweno diskursą, niekada nesiskundžiau: „Oi, kaip aš čia sunkiai ėjau, Violeta. Oi, kaip man buvo sunku...“ Nu, man taip nebuvo, bet tokie žmonės dažnai yra puolami. Man patinka tokios lengvos asmenybės, sakykime, kokia Agnė Jagelavičiūtė. Nu ir kas, kad iš realybės šou, nu ir gerai.“

Nusikalstamumu garsėjančiame Kauno Šančių mikrorajone augęs menininkas ne kartą užsiminė, kad, pavargęs nuo bohemiško pasaulio snobizmo, kalbų apie madingus dalykus, su malonumu renkasi „paprastų mirtingųjų“ kompaniją: „Sutinku tokių, kurie, sakykime, kokia nors apdaila, statybomis verčiasi, ir būna taip įdomu pakalbėti! Patinka, kai kokie „marozai“ įvertina mano paveikslą: „O, geras, žalias!“ Pamenu, dar Kaune jie daužydavo langus ir klausydavo „Modern Talking“ – tas toks smurtas ir lengvos melodijos... Šančių šešėlis niekada neišnyks, ir man tai labai patinka.“

Be „maroziško“ rajono patirties, Mindaugui dar labai patinka senelių karta, tarpukario Kauno istorija, Galina Dauguvietytė, taip pat turėti daug gražių daiktų, tris močiutes (senelis vedė dukart), ir, be abejo, visas galimybes įgyvendinti savo idėjas, nespaudžiant nei laikui, nei pinigų stygiui – argi ne pasakiškas tas Fėjos gyvenimas?

„Džiaugiuosi dabartine savo situacija,  išgyvenu labai kūrybingą laikotarpį. Jei trūktų pinigų, reikėtų galvoti ne kaip įgyvendinti, o kaip išgyventi. Su paveikslais sunkiai išsiskiriu, vis bandau ištempti, atitolinti pardavimo laiką, stengiuosi surasti teisingą diskursą, tam tikra prasme – neįvesti purvinumo į savo kūrybos vienetą. Girdėjau, kaip vieną mano darbą netgi „prostitute“ pavadino, nes jį kabantį matė keletoje ekspozicijos vietų. O aš manau, kad keliaudami tai ten, tai šen paveikslai įgauna tam tikros energetikos, sukuriama istorija. Jei pagaliau, po ilgų atidėliojimų, pasiryžtu parduoti, tuos pinigus labai greitai išleidžiu naujoms drobėms ar dovanoms“, – savo antipardavimo filosofiją aiškina Mindaugas, kuris tiesiog negali pakęsti, kai potencialūs pirkėjai elgiasi taip, lyg ketintų nusipirkti pakelį pieno ar nereikšmingą buities prietaisą.

„Būna, ateina žmogus į studiją ir primena mano paties elgesį kokioje nors „Ogminoje“: reikia siurblio – viskas aišku, juk lentelėje yra aprašymas su nurodytu gamintoju, sužymėtais privalumais. Dažnai žmonėms patinka tik vizualiniai dalykai: „O, čia ta ir ta aktorė, imu!“ Visgi aš noriu papasakoti, ką man tai reiškia, apie ką mąsčiau jį tapydamas. Kūryba, šeima, ramybė – tarp jų ir meilės dėčiau lygybės ženklą, tai – neįkainojami dalykai“, – reziumuoja Mindaugas, tapęs pirmuoju pašnekovu, kuris aiškiai ir iš karto neatsakė nė į vieną klausimą. Ir, žinot, jam šis komplimentas patiko: „Geras interviu. Pakalbėjau kaip Garšva iš „Baltosios drobulės“. Tik visko nerašyk.“

 


Šis straipsnis publikuotas vasario mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema ♥ už $, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

Meilėje už pinigus svarbiausia - ne pinigai
„Mother eleganza“ - gyvas fightinis beandukas
Ch. Bukowski'o knygnešiai. Per skambus pavadinimas?
Lana, kodėl dainuoji ne mums, o H&M'ui?
Kai privatu tampa atvira - keršto pornografija
Kaip užsidirbti iš tinklaraščio rašymo?
E. Jansas: „Skurdas nebekuria menininkui romantiko auros“
Erotinių filmų Top 7

De Profundis, ekscentriška asmenybė, Fėja, Kablas, Mindaugas Jankauskas, tapytojas

Naujausi komentarai
pupa
2013-03-17, 15:32
Girdejau atidarymas bus labai grazndiozinis.
Agnė
2013-03-12, 12:44
Pagrindinis veikėjas iš "Doriano Grėjaus portretas"
grazus
2013-03-11, 20:23
grazu
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai